Kažkada skaitant istoriją apie užburtą ežerą tai atrodė tiesiog labai įdomu, o štai dabar, prisiminus ir pradėjus ją aprašinėti – pasklido jau ir mistikos kvapelis, nors ir sunku patikėti, kad tai tik „gryna“ mistika, nes veiksmas vyksta dar ir šiais laikais. Tam, kad mane geriau suprastumėte, viską pradėsiu nuo pradžių pradžios...

 

Ten, kažkur, Afrikos pietuose tyvuliuoja toks ežeras pavadintas Fundzudzio (Fundžudžio) vardu. Ežeras nėra labai didelis, tačiau turi labai neigiamą reputaciją tarp vietinių gyventojų. Ežeras keistas tuo, kad jo vanduo bauginančiai juodas, tarsi koks rašalas.

 

Keistenybių yra ir daugiau, visų pirma – ežerą maitina šimtai upelių, įteka didžiulė Mutvalio upė, tačiau iš ežero neišteka nei vienas lašas vandens. Antra – nors ežero vanduo tarsi juodas rašalas, tačiau toks vanduo reptilijoms nei motais, ten gyvena šimtai įvairių rūšių krokodilų, kurie nuostabiai jaučiasi prie kranto augančiose švendrėse.

 

Visa šita tragiškai mistinė istorija prasidėjo tada, kai vienam medžiotojui iš Pretorijos viskas baigėsi labai liūdnai. Jis su ginkluotais draugais netikėtai vieną popietę atėjo prie ežero. Medžiotojas vardu Džeraldas Kunas, matydamas aplinkui tiek daug krokodilų, nusprendė truputį pasitreniruoti šaudant. Vyras priėjo prie pat kranto, pasirinko tinkamą egzempliorių ir kelis kartus iššovė.

 

Staiga jis nuleido šautuvą žemyn ir nukreipė žvilgsnį į ežero vidurį. Jis stovėjo tarsi užhipnotizuotas, nekreipdamas jokio dėmesio, kad prie jo artėja didžiulis krokodilas. Kuno bendražygiai, stovėdami toliau nuo kranto, riksmais ir šūviais bandė atkreipti draugo dėmesį, tačiau jis buvo tarsi paralyžiuotas ir vis tebežiūrėjo į ežero vidurį. Jis net nepajudėjo, kai jį puolė reptilija. Net ir dabar taip ir nepaaiškėjo kas ir kaip užhipnotizavo medžiotoją.

 

Tačiau tuo tragišku įvykiu ežero keistenybės tik prasidėjo. Kai 2004 metais anglų naras Vainonas Stenlis bandė naujausią nardymo aparatūrą, jam pavyko pamatyti tai, ką pakrantėje gyvenanti vavendų gentis laiko piktąja ežero dvasia Pifonu, kuris minta išskirtinai baltaodžiais. Narą greičiausiai išgelbėjo tai, kad jis buvo apsivilkęs tamsiu naro kostiumu, o gal ir tai, kad jį sekė maždaug 4 metrų ilgio krokodilas.

 

Taigi, kai naras pavargęs prigludo prie povandeninio iškyšulio, nuo kurio matėsi praraja be dugno, tarp jo ir „palydovo“ - krokodilo buvo apie 10 metrų atstumas. Kol naras svarstė ar nerti toliau į bedugnę, pajuto, kad vanduo atšąlo. Akies krašteliu vyras pamatė, kad iš tamsios bedugnės kažkas lėtai kyla. Tai buvo kažkokia juoda masė – didžiulė ir plokščia, tamsiai rudos spalvos.

 

Monstras buvo apie 35 metrų skersmens. Kad tai gyva būtybė galėjai spręsti tik iš to, kad jos nugara tingiai pleveno, nes nesimatė nei akių, nei galūnių. Kai monstras pakilo aukščiau naro, vanduo tapo visai šaltas. Krokodilas, kuris pasipainiojo būtybės kelyje, apmirė, paralyžiuotas baimės ar šalčio.

 

Pabaisos ruda nugara lėtai prisilietė prie krokodilo, ir... krokodilas kelis kartus krūptelėjęs lėtai pradėjo leistis į būtybės kūną. Rudoji būtybė, taip pat ramiai ir lėtai, kaip ir iškilo, taip pat ramiai ėmė leistis į savo tamsiają bedugnę. O jai nusileidus, vanduo vėl sušilo.

 

Vietiniai gyventojai teigia, kad šitos piktosios dvasios kūnas – visas ežero vanduo ir kad todėl iš jo negalima išsinešti nei lašo vandens. Todėl Natalio universiteto profesorius (PAR) Bernsaidas su asistentu Viljamu Takeriu suorganizavo ekspediciją prie Fundzudzio krantų, norėdami patikrinti legendos veiksmingumą.

 

Vandens buvo pasemta į indus, pagamintus iš metalo, plastmasės, stiklo, porceliano ir taip toliau. Tačiau niekas bandymo neišlaikė – nors visi indai buvo gerai užsukti, po kelių valandų buvo pastebėta, kad vanduo paslaptingai dingęs!

 

Profesorius net ryžosi paragauti vandens. Jam tai baigėsi gana tragiškai – po 9 dienų jis staiga mirė. Tai dar labiau sustiprino susidomėjimą užburtu ežeru.

 

Tačiau kai ten žuvo vienas iš brolių fermerių, kurie norėjo įrodyti, kad nėra ir negali būti jokių dvasių. Fermerio brolis Henrikas žuvo panašiai kaip medžiotojas Džeraldas Kunas. Užhipnotizuotas valtyje ežero viduryje. Todėl nuo to laiko užtektų ir rankos pirštų suskaičiuoti turistams, kurie pabuvojo prie to ežero. Netgi dabar, kai ten nutiestas patogus kelias netoli ežero, turistus ten pamatysi itin retai.

 

Taip, kad ar tai legenda ar tik mistiškai siaubinga istorija, aš nežinau. Žinau tik, kad žmogaus protas dar daug ko nesupranta ar nesuvokia.

 

 

 

Parašė: Alvydas  2 gruodžio, 2015 m.

 

Straipsnis publikuotas: anomalija.lt