Pamąstymai...
Parašė Alvydas 2 gegužės, 2019 m.
Apie elektrą iš atmosferos
Nedrįsčiau teigti, kad taip būtinai galėtų būti, bet pasiaiškinti pabandysiu vieną istorijos mįslę apie elektrą.
Žodį „elektra“ kiekvienas iš mūsų žinome, bet teisingai paaiškinti, kas yra ta elektra, jau ne kiekvienas sugebėtume. Tad pasižiūrėkime į visažinę „Vikipediją‘‘.
Elektra – visuma reiškinių, sąlygojama elektros krūvio ir jo judėjimo. Terminas dažnai vartojamas buitinėje kalboje. Kryptingas elektringųjų dalelių judėjimas vadinamas elektros srove. Tačiau aš ne apie tai.
„Youtube“ platformoje gausu vaizdo klipų apie elektrą iš atmosferos, be laidų. Kol kas tai mums atrodo nesąmonė, neįmanomas dalykas, tačiau pagrįsdamas tokius argumentus aš pasinaudosiu žurnalo „Mįslės ir faktai" straipsniu apie Nikolą Teslą.
Ten yra mintis, kad jis buvo mokslininkas idealistas, susijęs su revoliuciniais atradimais, kurie galėjo turėti įtakos mįslingai jo mirčiai. Straipsnyje kalbama apie išradimą, kuris turėjo labai nepatikti pasaulio oligarchų viršūnėms, nes jie save laiko svarbiausiais žmonių gyvenimų valdovais. O tas išradimas - tai elektra be laidų, tiesiog iš atmosferos.
Žinoma, jei tai taptų įmanoma, tai turėtų labai didelės įtakos žmonių gyvenimams. Tačiau dabar išslaptinus dalį N. Teslos dokumentų Prancūzijoje, JAV, Didžiojoje Britanijoje, Kanadoje prasidėjo elektra varomų automobilių bandymai, kuriems nereikia akumuliatorių, o reikia tik specialios kelio dangos.
Parašė Alvydas 30 sausio, 2017 m.
Skaitant apie žiaurią keturmečio mirtį atmintyje iškilo kažkada interneto platybėse skaitytas rusų autoriaus apsakymas ar pasakėčia, kuriame labai vaizdžiai ir tiksliai nupasakojamas mūsų dienų žmogaus moralinis veidas. Nesusilaikiau neišvertęs šio apsakymo į lietuvių kalbą.
Kelias į rojų ( Евгений Чеширко „Дорога в рай“)
- Jūs kalvis?
Klausimas nuskambėjo taip netikėtai, kad kalvis Vasilijus net krūptelėjo. Bendrai paėmus, jis net negirdėjo, kad durys į kalvę būtų atsidariusios ir kažkas būtų įėjęs į vidų.
-O pasibelsti ar nereikia? - grubiai, supykęs ant savęs ir netikėto svečio, paklausė Vasilijus.
-Pasibelsti? Chm... Ne, nebandžiau - atsakė balsas.
Vasilijus paėmęs šluostę rankoms nusivalyti, palengva sukosi balso pusėn. Galvoje jau skambėjo griežtas atkirtis netikėtam svečiui, tačiau jis taip ir liko neištartas, nes atsigręžęs jis išvydo tai, kas atėmė jam drąsą ir žadą. Priešais jį stovėjo Giltinė, apsirengus tamsiu kapišonu su gobtuvu ir dalgiu rankoje.
- Ko Jums? - sukaupęs visą drąsą išlemeno Vasilijus.
- Ar negalėtumėte man ištiesinti dalgį? - moterišku, tačiau truputi gergždžiančiu balsu, paklausė jinai.
-Ar tai viskas? - lengviau atsikvėpęs paklausė Vasilijus.
-Žinoma, ne - trumpai atsakė balsas.
-Paskui reiks dar išgaląsti- kantriai paaiškino Giltinė.
Vasilijus pažvelgė į dalgį. Taip, ten matėsi keli ašmenų išmušimai, o patys ašmenys panašėjo į kreivą bangą. Visas darbas galėjo trukti maždaug pusę valandos. Tačiau juntant koks svečias stovi tau už nugaros, darbas galėjo užtrukti žymiai ilgiau. Jausdamas drebulį visame kūne, Vasilijus nervingai paklausė.
- O kas paskui? - jis pamuistė galvą- man melstis ar ką?
- Suprantate, man toks kartas pirmas.
- A - a - a ... Jūs apie tai - Giltinės pečiai suvirpėjo nuo begarsio juoko - ne, ne, aš ne Jūsų sielos. Man tiesiog reikia dalgį sutaisyti. Galėsite?
- Tai aš dar nenumiręs? - nevykusiai, save apčiupinėdamas, paklausė Vasilijus.
- Jums tai geriau žinoti,- kreivai šyptelėjusi atsakė Giltinė.
- Ar galva nesisuka, nepykina?
- Tarsi ne, neužtikrintai atsiliepė kalvis.
- Tokiu atveju imkitės savo darbo - paduodama jam dalgį ištarė jinai.
Paėmęs, į iš kart sustabarėjusias rankas dalgį, Vasilijus kruopščiai apžiūrėjo jį iš visų pusių. Darbo iš tikrųjų buvo nedaug. Vatinėmis kojomis žengdamas prie priekalo, jis sutramdęs visas savo baimes, ištarė svetingumo frazę:
- Prisėskite, prašom, juk nelauksite stovėdama.
Giltinė apsižvalgė po dirbtuvę ir pastebėjusi suoliuką prie sienos, atsisėdo atsiremdama į sieną.
Darbas ėjo pabaigą, Vasilijus ištiesinęs dalgį ir paėmęs galąstuvą, nesusilaikė nepaklausęs.
- Atsiprašau už mano atvirumą, tačiau man sunku patikėti, kad savo rankose laikau galingiausią ginklą pasaulyje su kuriuo buvo sunaikinta tiek žmonių gyvybių. Tai tiesiog neįtikėtina!
Giltinė atsipalaidavus apžiūrinėjo kalvę, tačiau išgirdusi klausimą pastebimai išsitempė.
- Ką Jūs pasakėte? - nervingai paklausė jinai.
- Aš pasakiau, kad man sunku patikėti, kad rankose laikau ginklą, kuris...
Vasilijus nesuspėjo baigti sakinio, kai Giltinė staigiai pašoko nuo suoliuko ir beveik nesuprantamu judesiu atsirado prieš pat Vasilijaus veidą. Gobtuvo kraštai pastebimai virpėjo
- Kaip galvoji, kiek žmonių aš nužudžiau? - pro sukąstus dantis sušnypštė ji.
- Aš ne - n - nežinau - nuleidęs akis sulemeVasilijus.
- Sakyk! - Giltinė pakėlė jo smakrą aukštyn - Kiek?
- Ne - n - nežinau – sumurmėjo jis.
- Kiek??? - tiesiai į veidą suriko jinai.
- Ir iš kur man žinoti, kiek jų buvo - nesavu balsu, stengdamas nežiūrėti į ją - pratarė kalvis.
Giltinė paleido jo smakrą ir kelias sekundes patylėjo. Galiausiai susikūprino ir sunkiai atsidusus, atsisėdo ant suoliuko.
- Reiškia, tu nežinai kiek? - tyliu balsu pasakė jinai ir nelaukdama atsakymo, tęsė - o kas bus, jei aš tau pasakysiu, kad nenužudžiau nei vieno žmogaus. Girdi? Nei vieno!
- Tai... kaip tai... - suglumęs burbtelėjo kalvis.
- Aš niekada nežudžiau žmogaus, girdi! Kam man tai, jei Jūs patys labai gerai susitvarkote su šita misija. Jūs patys žudote save. Brolis brolį, draugas draugą iš keršto, pykčio, pavydo ar tik dėl kažkokių pinigų. O jei to neužtenka sugalvojate karus kur žūsta šimtais ir tūkstančiais. Ir tai daroma tik todėl, kad Jums taip patinka svetimas kraujas. O visoje šitoje istorijoje Jums lengviausia apkaltinti mane, nes tuo kaltinti save negalite. Jums sunku prisipažinti, kad esate priklausomi nuo svetimo kraujo - O ar žinai? - netikėtai paklausė jinai, - kuo aš buvau?- buvau jauna graži mergaitė su gėlėta suknele, - su gėlėmis aš palydėdavau žmogaus sielą ten kur joms buvo skirta. Aš šypsojausi, nes taip jie lengviau užmiršdavo kas su jais atsitiko. Tiesa, tai buvo labai, ir labai senai... pasižiūrėk, gerai pažiūrėk, kuo aš tapau.
Paskutinius žodžius ji tiesiog šaukte šaukė ir, pašokus nuo suoliuko, nusimetė gobtuvą.
Priešais save Vasilijus išvydo gilios senatvės raukšlėmis išraizgytą moters veidą. Reti, žili plaukai buvo susimetę į įvairias sruogas. Lūpų kampai netaisyklingai nukarę žemyn ir atidengę kreivų dantų skeveldras. Tačiau labiausiai nustebino išblukusios jokios reikšmės nesakančios dvi gilios akys.
- Pasižiūrėk į ką aš pavirtau! Tu pasakyk man - kas mane pavertė tokiu monstru?? - mane - jinai atrodė kaip nepakeliamas priekaištas žmogui - juo mane pavertėte tai Jūs!!!
-Aišku, to nežinai... nesupranti. Kaip?
- O juk aš mačiau kaip motina žudo savo kūdikį, savo vaikus. Aš mačiau kaip brolis žudo brolį, mačiau kaip žmogus per dieną gali nužudyti šimtą, du šimtus ir daugiau kitų žmonių. Aš raudojau, staugiau, rėkiau iš siaubo....
Vasilijus susigūžė nuo šių priekaišto žodžių. Negalėdamas ramiai klausytis jis nudelbė žvilgsnį į grindis.
- Daugiau aš nedovanoju žmonėms gėlių. Savus gražius drabužius pakeičiau šiais tamsiais skarmalais, kad nesimatytų kraujas. Užsidėjau gobtuvą, kad siela nematytų mano ašarų. O Jūs mane apkaltinote visomis nuodėmėmis ir pavertėte mane monstru.
- Jinai į kalvį pažvelgė lediniu, bereikšmių akių žvilgsniu - Aš tik palydžiu Jūsų sielas... Atiduok mano dalgį, kvaily!
Atgavusi savo dalgį, ji pasisuko link durų.
- Ar galima, paskutinis klausimas - pasigirdo iš paskos.
- Tu nori paklausti, o kam man tada dalgis?
- Taip, žinoma.
- Kelias į rojų jau seniai užžėlęs žole... - neatsisukdama atsakė ji.
O ta šių dienų „užžėlusi žolė“ tai mūsų visų abejingumas, abejingumas svetimam skausmui...
Apie mamą... Netektis!
Parašė Alvydas 28 balandžio, 2016 m.
Sunku kažką labai prasmingo parašyti ką tik netekus pačio brangiausio žmogaus – MAMOS, nes kol kas viską gožia ir temdo juodos nevilties migla. Kad nors kiek išsisklaidytų ši nevilties migla rašyti pradedu anūkės Justinos žodžiais pasakytais per vakarienę.
„Ačiū tau, mylima mano MOČIUTE už viską, už meilę, už patirtį kurią gavau. Šiandien tu išėjai, tačiau niekada neišeisi iš mano širdies, iš mano prisiminimų. Kai net smarkiai sirgdama mane gydei daugybę dienų ir naktų. Mylima močiute smagu prisiminti sodą, kuriame prabėgo mano vaikystė. Prisimenu kaip būdavo smagu klausytis pasakojimų apie gamtą, žvėrelius, paukščiukus, gėlytes. Išmokei mane mylėti visą supantį pasaulį, kartu ir žmogų. Močiute, nors ir pavėluotai aš noriu tau padėkoti už begalę dalykų ir pasakyti Ačiū už viską, ką turiu ir gavau iš tavęs.“
Tokie nuostabūs anūkės žodžiai tada prasklaidė mano nevilties miglą, likau labai sujaudintas tų visų prisiminimų, nes jie palietė ir mane.
Mamyte, sunku ir išvardinti kokius išgyvenimus patyrei sunkiais pokario metais. Žinau, kad kartu su mano tėčiu tu buvai labai tampriai susijusi… Palaikydami vienas kitą tapote Mokytojais, nors laikmetis buvo ir sunkus, ir rūstus. Šiandieną susirinktų gausus mokinių būrys iš Aukštaitijos, Druskininkų.
Sunkiausius išbandymus šeimoje Tu, Mamyte, ištvėrei tyloje, skleisdama nuoširdumą, nuolatinį rūpestį, kuriuos nuolat jautė tiek mažiausias proanūkis, tiek tolimiausias giminaitis, ar užėjęs svetys.
Nenoras garsiai rodyti savo norus, tarsi darydavo Tave labai nuolankią, atsidavusią savo likimui, bet kartu ir palikdavo daug erdvės kiekvienam tapti savarankišku, atsakingu už save, savo poelgius, ir prieš kitus, o pačios trapumas, pamaldumas rodė visų mūsų laikinumą.
Visada liks atmintyje nesibaigiantys rūpesčiai kitais, ypač likimo nuskriaustaisiais, tiek vadovaujant negalios ištiktiems, tiek vedant juos piligriminėse kelionėse Lenkijoje, ar ieškant vilties pas stebuklingais darbais garsius žmones.
Mano ir visų kitų atmintyje išlieka šiltos vasaros Druskininkuose, Ratnyčios soduose. Ilgos kelionės į Nidą, po labai mylimą Aukštaitiją. Nenoras susitaikyti su gilėjančia sudėtinga negalia - nes viskas Aukščiausiojo valioj, kad ir kaip mylėtum Gyvenimą…
Amžina Šviesa ir Meilė, Tau, Mamyte, Močiute, Promočiute lieka visų mūsų širdyse…
Apie savižudybes...
Parašė Alvydas 23 rugsėjo, 2015 m.
Katedros aikštėje sugulę šimtai žmonių - tiek savižudybių Lietuvoje per metus. Baugus skaičius - tūkstantis! Tačiau čia aš apie ką kitką. Kodėl žmonės žudosi???
Štai aš nuo gimimo gyvenu su sunkia negalia ir nežinau nei vieno neįgalaus bičiulio, kuris norėtų sau atimti gyvybę. O juk mums kelis šimtus ar net tūkstančius kartų sunkiau, nei tiems, kurie turi sveikas kojytes ir rankytes...
Paliko mergina, susiginčijo, pasityčiojo iš jo... ir „davai“ - pasikorė, iššoko pro langą - tačiau juk iš mūsų (neįgaliųjų) likimas pasityčiojo ne tik fiziškai, bet ir emociškai. Literatūriškai išsireiškiant - horizontą temdė žaibai ir šėlo audros krūtinėje, tačiau kiek tokių atima sau gyvybę? Man atrodo, kad žudosi silpnavaliai, susireikšminę egoistai - save laikantys pasaulio bamba. Įvyko kažkas ne pagal jo planą - na ką gi - nereikia - aš išeinu...
Čia aš nieko nesmerkiu, tai tik mano subjektyvūs pamąstymai, stebint akciją prieš savižudybes. Tačiau kodėl žmogus žudosi, kas žino???
Apie klinikinę mirtį...
Parašė Alvydas 10 kovo, 2015 m.
Buvo publikuotas lrytas.lt "Sunkų priepuolį patyręs vyras tvirtina: mirtis – ne vien tamsa"
Perskaičius straipsnį „Du kartus miręs vyras papasakojo, kas iš tiesų yra „anapus“ kilo nenumaldomas noras pasidalinti ir savo patirtimi, tik gal kiek kitokia. Visų pirma, miegant ar užmiegant tamsa turi atspalvius. Tai patvirtins kiekvienas žmogus. Antra, klinikinė mirtis negali tęstis apie dvi minutes, tai tik pasirengimo mirčiai stadija.
O kad visiems būtų aiškiau, pradėsiu nuo to, kad sergu epilepsija nuo pat vaikystės, kuri visada pasireiškia tik miegant. Todėl aš gerai žinau, kad tai nėra klinikinės mirties tamsa.
Vieno priepuolio metu manęs vis nesisekė atgaivinti, pradėjau jau mėlti. Tąkart patekau net į ligoninę. Nežinau, ar tai buvo tikrai klinikinė mirtis, bet buvo tokia tamsa, kad žodžiais ją būtų sunku net nusakyti.
Tačiau svarbiausia man buvo ne ta tamsa, o tyla. Tada jaučiau tokią tylą ir kartu tokią ramybę, kad net pagalvojau, jog esu jau miręs. Bet tuo pačiu kilo ir mintis, kad ta absoliuti tamsa aplink mane ir yra ta viltis, kad esu dar gyvas.
Todėl ir esu įsitikinęs, kad jei įvyksta klinikinė mirtis, svarbiausia - ne tamsa, o toji tyla, kurios nejaučiam nei miegodami, nei sapnuodami. Dėl to ir nenorėčiau sutikti, kad klinikinė mirtis - vien tamsa, kurios nereikia bijoti.
Kad man tai buvo ypatingas įvykis galiu spręsti net iš to, kad iki to karto epilepsijos priepuolius patirdavau 1-2 kartus per metus, o nuo tada praėjo jau dveji metai, o priepuolių nėra.
Apie kūną ir energiją...
Parašė Alvydas 9 kovo, 2015 m.
Aš tikiu, kad materialusis žmogaus kūnas tik laikina stotelė, tačiau mus labiausiai kausto baimė - kaip tai galima gyventi be kūno? Jau seniai kai kam žinomos kitos energijos rūšys ir... tačiau mokslas eina lengviausiu, paprasčiausiu keliu - išrandami nauji jau esamos energijos panaudojimo būdai.
Ir dar - tarsi specialiai kažkas paleidžia vis daugiau ir daugiau kūno ligų, bet protas dar nesugeba racionaliai priimti žinios, kad mes galėtume gyventi ir be savo materialaus kūno, nes priešingu atveju tai jau būtų mūsų mąstymo revoliucija!
Apie tėtį... Netektis!
Parašė Alvydas 22 vasario, 2015 m.
Netektis... Lemtis... O gal žvaigždė išsivedė brangiausią žmogų?
Šiandieną aš su mama, seserim ir jos šeima palydėjom mylimą vyrą, rūpestingą tėvelį, garbų prosenelį ir gerbiamą mokytoją, vedusį ne vieną šimtinę vaikų per žinių pasaulį labai Jo mylimoje Aukštaitijoje ir Druskininkų mokyklose. Sunkus ir vargingas pokaris neatbaidė nuo pasirinkto kelio tapti mokytoju.
Nemaža dalis ir šiandien dirbančių pedagogų tapo mokytojais būtent paraginti Jo – reiklaus, principingo, ir kartu jautraus visiems Jį supusiems žmonėms nuo mažiausio mokykliniam suole, iki kolegos ar mokinių tėvų. Nuovokumas, entuziazmas buvo vertinamas vaikų ne tik pamokose, bet ir turistinėse kelionėse ir šachmatų varžybose, jose dalyvaujant, organizuojant ar teisėjaujant...
...O su metais atsirandant vis naujai negaliai tartum siekei kuo greičiau ja atsikratyti – rodos, kaip kitaip galėtų ir bebūti taip stipriai mylint gyvenimą!
...Atmintyje lieka ilgos kelionės į Nidą.
...Pamenam šiltas vasaras Ratnyčios soduose.
...Žavėdavo azartas palinkus prie šachmatų lentos ir keturių kartų „turnyrai“ jau Riešėje.
Deja, ir patys brangiausi žmonės mus palieka... NETEKTIS...
Tačiau nuo Tavęs mano TĖTI nusidriekia šviesa, ir atmintyje visada gyvas išliksi...
Apie savą logiką...
Parašė Alvydas 18 vasario, 2015 m.
Nors ir rašinėju straipsnelius apie mistiką, bet daugiau ar mažiau visada vadovaujuosi sava žmogiškąja logika, tad ir nemėgstu ar net negaliu pakęsti straipsnių, kuriuose tokios logikos labai mažai arba beveik nėra.
Čia turiu mintyje mokslininkų norą pasiųsti žinutę ateiviams. Mokslininkai JAV vykstančioje konferencijoje sako, kad jau metas pradėti aktyviai ieškoti nežemiško intelekto kituose pasauliuose. Nežemiško intelekto paieškas vykdantys mokslininkai dabar svarsto, kokia žinutė turėtų būti išsiųsta iš Žemės, praneša BBC. Skamba labai gražiai, tačiau bent jau aš čia nematau jokios logikos, nes visi šia tema rašantys portalai, tinklapiai skelbia balsavimo rezultatus, kurie rodo, kad Žemę lanko ateiviai, todėl jie ir taip gerai žino „kas ir kaip“. Arba... balsavimo rezultatai laužti iš piršto ir nieko nereiškia. Kitokios logikos čia nėra. Man, asmeniškai, labai keista, kad mokslininkai nesivadovauja paprasta logika, o svarsto – pavojinga tai ar ne.
Vadovaujantis sava logika man senai aišku, kad ateiviai turi tokių technologijų ir, žinoma, galimybių, kad pati mintis apie kažkokį Žemės užgrobimą, man skamba labai juokingai ar net graudžiai, nes turint technologijas, kurių mes net sapne nesapnavome, vargu ar galima svarstyti – mes užgrobti ar dar ne....