Ko gero mane geriausia apibūdina posakis: „dar neišaugęs iš vaiko amžiaus“. Mano laimei ar nelaimei, bet vis dar esu naivuolis, tikintis kiekvienu žmogaus žodžiu.

Tokiai mano būsenai įtakos  galėjo turėti jau net neįprastos gimimo aplinkybės – vežime, kelyje į ligoninę. Mamos nespėjo nuvežti, spėjo tik įsukti į vienkiemį, kur stovėjo aukštas kryžius. Taip ir gimiau po tuo kryžiumi.

 

Gal todėl, o gal tik taip  manoma, bet gydytojai nustatė man - cerebrinį paralyžių. Nežinau kiek tame tiesos! Taigi man neteko pajusti fiziškai sveiko žmogaus „kvapo“.

O mokykloje, net buvau panorėjęs išprotėti, kad nesuprasčiau kokia klaiki mano būsena. Tai nutiko dėl to, kad mergaitė, kurią buvau pamilęs, pasakė, kad jai nereikia mano meilės, nes jinai kitokia. Žinoma, aš neišprotėjau, bet nuo to laiko pradėjau daugiau gilintis į žmogaus dvasinį pasaulį.

Tas gilinimasis nebuvo toks stiprus, kol dar truputį geriau judėjau. O dabar, kai  dienų dienas leidžiu tik prie kompiuterio, pradėjau rašinėti įvairiomis temomis.

 

Dažniausia rašau mistines ir fantastines istorijas, trumpus straipsnelius, arba aprašau tikras savo gyvenimo patirtis.

Pasaulis vis dar pilnas visokiausių paslapčių ir mokslo neįmintų mįslių!  Mistika mane tuo ir vilioja, kad joje nėra melo, o tik dar neatskleista tiesa. Čia kiekvienas gali pateikti savą pasaulio suvokimą.