Trumpos mano gyvenimo istorijos
Pusiausvyros beieškant
Nuo pats vaikystės aš sunkiai išlaikydavau pusiausvyrą, kitaip sakant, be atramos nė nepaeidavau, reikėdavo lazdelės.
Pagal savo temperamentą buvau labai judrus vaikas. Taigi ta atrama man tapo rogutės ir triratukas. Kol turėjau vaikiškas rogutes, jomis išvažinėdavau visas sniego pusnis, o kai grįždavau iš kiemo, mama net sakydavo, kad mano galva „verda“, nes nusiėmus kepurę pasipildavo garo kamuoliai. Kai mama man nupirko triratuką visi juokėsi iš tokio jos pirkinio – vaikas nevaikšto, o jam nupirko triratuką. Tačiau man tai buvo tarsi stebuklas. Aš išmokau juo važinėti, nors visi ir sakė: nepavažiuos! Visa bėda buvo tik tame, kad sunkiai valdžiau dešinę koją ir pėda vis nuslysdavo nuo pedalo, tai tekdavo ją pririšti. Taip mano vaikystė buvo išgelbėta ir galėjau smagiai sau dūkti.
Visos problemos prasidėjo, kai išaugau ir savo vaikišką triratuką ir rogutes. Pradėjau mažiau judėti, nes triračio dviračio tokiam ypatingam paaugliui tais laikais Lietuvoje nebuvo. Galvoje visą laiką sukosi mintis, kaip gauti dviratį panašų į motociklą su lopšeliu? Tėvai vėl surado išeitį ir vėl buvau išgelbėtas – vėl turėjau savo judėjimo priemonę – dviratį su šone pritvirtintu lopšeliu. Tačiau ir vėl bėdos, tik dabar jau kitokios – lopšelis buvo gana lengvas, tad man, sunkiai laikančiam lygsvarą, tokios atramos nepakakdavo ir aš lengvai apsiversdavau. Kad taip lengvai nevirsčiau, tekdavo lopšelyje vežiotis dvi plytas. O kita bėda – vyriško dviračio rėmas man buvo kiek per aukštas ir norint užlipti ant jo, reikėdavo kito žmogau pagalbos. Aš juo važiuodavau jau retai, tik iš reikalo, nors labai norėjau kuo daugiau judėti ir būti nepriklausomu nuo kitų. Gi tėvai negalėjo visados būti šalia ir man pagelbėti užlipti ant dviračio.
Jau dabar nė nebeprisimenu, kaip į mano rankas pateko vienas, tų tarybinių laikų žurnalas rusų kalba, kuriame pamačiau triratį dviratį, skirtą suaugusiems žmonėms. Šiaip ne taip sugebėjau gauti tokį triratį. Džiaugsmui nebuvo ribų, jau įsivaizdavau kaip galėsiu visur važinėtis be niekieno pagalbos. Tačiau...ir vėl... kita bėda, pasirodo aš nebemoku važiuoti tokiu triračiu - nuo pedalo krinta jau abi kojos. Bet aš labai norėjau judėti. Teko vėl visko mokintis iš naujo, pėdas prisirišdavau ir į kelionę. Buvau jaunas, energingas ir labai užsispyręs. Važinėdavau tuo triračiu labai daug, kartais nuo ryto iki vakaro. Mano užsispyrimas davė savo vaisius...išmankštinau pėdas ir jos liovėsi kristi nuo pedalų, nebereikėjo jų prisirišti. Taip atradau savo lygsvarą ir pagaliau pasiekiau savo išsvajotą laisvę. Kadangi dėl savo sveikatos problemų taip niekada ir negalėjau vairuoti automobilio, tai triratis dviratis taip ir liko man judėjimo pagalbininku ir savotišku savarankiškumo garantu iki pat senatvės. Kiekvienais metais nekantriai laukdavau žiemos pabaigos, kad galėčiau vėl sėsti ant triračio ir pradėti savo keliones.
Dabar drąsiai galiu teikti, kad nors ir esi kitoks, bet nuo mažens reikia nekreipti dėmesio į aplinkinių apkalbas ar žvilgsnius, nebijoti savo „neįmanomų“ svajonių ir kantriai siekti užsibrėžtų tikslų. Ir viskas būtinai pavyks.
Nemokamas bilietas
Prisiminus praeitį, net pačiam sunku patikėti, kad esu patyręs tiek daug stebuklingų nutikimų. Štai vienas iš jų.
Aš gydausi – poilsiauju Likėnų sanatorijoje. O ten, visai netoli Likėnų – Smilgių kaime gyveno tada viena nevaikštanti mergaitė. Dabar jau, deja, mirusi. Tai štai, nutariau ją aplankyti. Kadangi gana prastai vaikščiojau, visada stengiausi po ranka turėti savo dviratį, - triratį, kuris man atstodavo kojas. Tokios mechaninės kojos tada buvo mano pagrindinė judėjimo priemonė.
Taigi, nutariau aplankyti tą mergaitę. Dabar jau net nebeprisimenu ką ir kaip kalbėjau, bet med. personalas sutiko, kad vieną naktį galiu nenakvoti savo palatoje. Taigi... sėdu ant savo triračio ir važiuoju pas tą mergaitę. Pasisvečiuoju, pavakarojam, pasikalbam... jau ir rytas. O atsikėlus, lauke jau toks vėjas stūgauja, kad aš net susirūpinau, kaip reikės grįžti į sanatoriją? Tad nieko nelaukus, sėdu ant triračio ir bandau važiuoti. Teko nemažai pavargti, kol pasiekiau posūkį – kelią, kuris veda į Likėnus. Ir... staiga viskas pasikeičia! Vėjas pradeda pūsti į nugarą, ir, man pradeda atrodyti, kad tarsi nupirkau nemokamą bilietą – kitaip sakant, triratis taip mane neša, net reikia pristabdyti, kad taip greitai neriedėtų į priekį. Tai štai, tas nemokamas bilietas sutaupė labai daug mano jėgų ir laiko. Nors, tiesa sakant, man vėl pasisukus į sanatorijos pusę ,vėjas pūtė jau iš šono. Ir jis manęs vos nenuvertė į pavasario balą – traktorių išmaltą kelio ruožą. Tačiau viskas baigėsi laimingai ir sanatoriją pagaliau pasiekiau .
Dabar, prisiminus tuos laikus, net nesitiki, kad tada sugebėjau atlikti tokį žygį. Gal ir be Dievo pagalbos tada neapsieita.. Taigi ,žmonės ,būkim geri sau ir kitiems ir jūsų gyvenimuose tokių mažų stebuklų ir malonių prisiminimų bus daug daugiau.
Piligriminės kelionės dovana
Tai nutiko žmonių su negalia piligriminės kelionės Lenkijoje, iš Varšuvos į Čenstachovą, metu. Mane tada lydėjo mama. Dabar, prabėgus daugiau nei dvidešimčiai metų, visų kelionės smulkmenų jau gerai nebeprisimenu, bet vienas kelionės epizodas ir tada patirtas didžiulis įspūdis iki šiol labai ryškus mano atmintyje.
O buvo taip, kad aplankius Šventosios Mergelės Marijos paveikslą, mus apgyvendino miestelio mokyklos sporto salėje, nes rytojaus dieną mūsų negalės žmonių grupė turėjo važiuoti prie jūros, pailsėti dvi savaites po varginančios piligriminės kelionės po Lenkiją.
Taigi, rytą aš pabundu gana anksti, gal šeštą ar penktą valandą vietos laiku ir sakau mamai: „kol yra laiko, iki mus paimti atvažiuos autobusas, aš noriu su savo triračiu pavažinėti po miestelį, pasidairyti po svetimą kraštą“. Mama sutinka. Aš sėdu ant triračio ir noriu išvažiuoti, tačiau mokykla aptverta tvora ir vartai užrakinti. Kol mamai pavyko susikalbėti lenkiškai su sargu praėjo gal 15-20 min., bet viskas baigėsi gerai ir aš išvažiuoju iš kiemo.
Buvau sumanęs važiuoti pasižvalgyti po miestelį, nes į kalvą, ant kurios stovi toji pauliečių bažnyčia, nemaniau, kad turėsiu jėgų užvažiuosi su savo triračiu. Tačiau... tačiau nežinau kas mane pastūmėjo ir aš pasukau į kalvą, bažnyčios link. Net dabar, praėjus tiek laiko, nesuprantu, kas man padėjo, nes nejutau, kad važiuojant į kalną buvo labai sunku. O ir atvažiavęs prie bažnyčios aš negalvojau važiuoti į vidų, nes žinojau, kad ten bus daug žmonių. Tačiau didžiam mano nustebimui, žmonės pamatę mane su savo triračiu, pradėjo skirtis į šonus, praleisdami mane. Man jau buvo gėda nevažiuoti į vidų. Aš pasuku bažnyčios vidun – dvi vienuolės man dar padeda užvažiuoti pandusu ir aš jau viduje. Tuo metu vyko Mišios, kurios jau ėjo į pabaigą ir buvo dalijama Komunija. Aš truputi pasimeldžiau, paaukojau kelis zlotus, kuriuos dar radau kišenėje, o gavęs Komuniją, pasukau į mokyklą, nes artėjo tas laikas, kai turėjo atvažiuoti autobusas, mus vežantis prie jūros. Mama manęs jau laukė prie vartų, nerimavo, kad taip ilgai negrįžtu.
O jau, sėdint autobuse, pajutau, kad mane užplūdo tokia nenusakoma vidinė palaima, kažkoks nepaprastas džiaugsmas, kad net praėjus daugeliui metų tas įspūdis vis dar iškyla kažkur iš pasąmonės klodų , kaip ryškiausias tos kelionės prisiminimas ar dovana.
Nežinau kaip kiti pamanys, bet tokia palaima, toks džiaugsmas manau tikrai niekada neužsimirš!
Pavojinga pamoka
Dabar, kai savo dienas leidžiu prie kompiuterio, o metus skaičiuoju invalido ratukuose, dažnai mintimis sugrįžtu į savo vaikystę ar paauglystę. Kartais iš atminties podėlio iškyla malonūs, juokingi nutikimai , o kartais net pamokantys.
Štai vienas iš jų - vyksta botanikos pamoka. Mokytoja aiškina durnaropės (Datura stramonium) poveikį žmogui, kad jos negalima valgyti ir taip toliau. Man viskas tarsi aišku, bet tuo pačiu ir labai neaišku. Ar tikrai taip yra, ar man niekas nemeluoja?
" Aha" kirba mintis, parėjęs iš mokyklos, aš dar kartą botanikos vadovėlyje viską perskaitau apie tą durnaropę ir nutariu: „reikia patikrinti“. Iš mokyklos sugrįžta ir mano jaunesnioji sesuo. Aš ir jai papasakoju savo planą ir duodu perskaityti, kas parašyta mano vadovėlyje. Mes nutariame, kad visa tai reikia patikrinti, nes už mokyklos, prie upelio, kaip tik ir auga durnaropės. Jau ruošėmės išeiti, kai ateina sesers draugė Vacė. Sesuo ir jai papasakoja apie mūsų planą ir kad mums labai svarbu sužinoti, ar niekas mums nemeluoja apie tą durnaropę?
Visi trys einame prie upelio. Aš ir sesuo ragaujame, suvalgome po kelias sėklas, jos mums pasirodo karčios, neskanios ir daugiau nebevalgome. Tad mums nieko ir nenutinka.
O va sesers draugė Vacė prisivalgo daug daugiau. Jai mūsų bandymas baigiasi ne taip sėkmingai, tenka kviesti greitąją pagalbą ir net plauti skrandį, bet laimei viskas baigiasi gerai.
Taip mūsų trijulė tapo savotiška vaizdine priemone mokytojai, apie durnaropės poveikį. O mes įgavome gyvenimiškos patirties ir suvokimo, kad ne visas išgirstas teorijas būtina patikrinti praktikoje. :)
Pažintis su bitėmis
Labai dažnai atsiminimais aplankau savo vaikystę ir ten vis randu naujų nuotykių. Štai vienas iš jų.
Ko gero visi vaikai gerai žino, kad kaimyno sodo obuoliai skanesni, uogos gardesnės, gėlės gražesnės... :) Vaikystėje ir aš taip maniau.
Aš ir mano sesuo vasarojam kaime, pas mūsų močiutę, mamos mamą. Žaidžiam savo vaikiškus žaidimus ir niekas mums daugiau nerūpi. Prie mūsų žaidimų prisijungia ir kaimyno vaikai. Tada ir prasideda – mūsų tas, mūsų anas - geresnis, o kaimyno mergaitė ir sako: „o mūsų agrastai skanesni“. Negali būti!
Visi traukiam patikrinti, gi netoli, tik už kalniuko. Ateinam, ragaujam - tikrai skaniau! :) O mano krūmas buvo visai netoli bičių avilio, gal net ant bičių tako, prie pat lakos ( laka - avilio plyšys bitėms lėkti ). Pradžioje viskas buvo gerai, bet netrukus viena bitė pradeda suktis apie mane. Aš ją energingai nuvaikau, tada kita įsivelia į plaukus, aš ją net sutraiškau mostaguodamas, bet jų atsiranda dar daugiau. Aš jau rėkiu seseriai: „gelbėk mane“.
Sesuo pabando pribėgti prie manęs, bet ir apie ją pradeda suktis bitės. Tada jinai, nieko man nepasakius, nubėga link namų. Lėkė taip, kad net kalnelis sudundėjo, kaip vėliau pasakė močiutė.
Išgirdusi mano rėkimą ir klyksmą iš savo namo išbėga ir kaimynė, bet jau buvo atbėgusi mūsų močiutė. Jinai stveria mane į glėbį ir parsineša namo. Nežinau kiek aš tada tų bičių sutraiškiau, bet močiutė sakė, kad galva buvo pilna geluonių. Visi tik ir kalbėjo apie tai, koks aš vargšas vaikas, kaip sutinsiu ir panašiai. Tačiau jokio tinimo nebuvo, tik kelias dienas taip smarkiai niežtėjo bambą, kad negalėjau sau rasti vietos.
Štai tokia buvo mano pirmoji vaikiška pažintis su bitėmis.
...keista, net dabar, kai apie tai pradėjau rašyti, bambą vėl panižo, kaip tais senais vaikystės laikais.
„Paskandinimas“
Kiekvienas iš mūsų, paklaidžiojęs prisiminimų labirintais, ras ir linksmų ir pamokančių vaikystės istorijų. Neišimtis ir aš!
Man tada buvo gal kokių dešimt ar vienuolika metų ir aš su tėvais gyvenau prie mokyklos. Mūsų kieme buvo supilta milžiniška smėlio – žvyro krūva, nes tuo metu vyko mokyklos priestato statyba. Taigi, milžiniška smėlio krūva, o šalia, taip pat milžiniška, vandens statinė – vaikų vadinama „bačka“. Dabar jau nė nebepamenu kam buvo naudojamas tas vanduo, tarsi statybininkai su juo maišydavo betoną. Tada mums, vaikams, tas buvo nesvarbu, nes milžiniška smėlio krūva ir šalia dar vandens bačka atstodavo pačią geriausią žaidimų aikštelę, ko gero tai buvo net geriau, nei dabartinės smėlio dėžės. :)
Taigi, mano mažoji sesuo su drauge užsiropščia ant to smėlio kalno ir per „bačkos“ kraštą taško mane vandeniu. Žinoma man tas nepatinka. Nutariu ir aš atkeršyti – aptaškyti ir jas. Šiaip ne taip užropoju ant tos smėlio krūvos. Pasilenkiu virš statinės, bet ar per daug pasvirau ar dar kažkas nutiko, gi visada turėjau problemų su lygsvara, tik jaučiu, kaip mano galva nyra į vandenį, o pakelti jos nebegaliu ir bačkos kraštas taip užspaudžia man pilvą, kad negaliu nei kvėpuoti, nei šaukti ar rėkti. Ir aš smunku vis gilyn ir gilyn į tą statinę. Sesuo su drauge jau rėkia, kad skęstu.
Gerai atsimenu tik tai, kad kai mano galva atsitrenkė į statinės dugną, aš apsisukau ir pradėjau kilti į viršų. Ne, jokios baimės nejutau ar nespėjau pajusti, nes tai truko ko gero tik kelias akimirkas. Atrodo, kad net nespėjus man kaip reikiant iškilti, atbėgusi mama mane ištraukė iš vandens.
Žinoma mama labai išsikando ir ilgai nesvarsčiusi nubaudė seserį, už mano tokį „paskandinimą“.
Nors prabėgo ir daug metų, bet net dabar kartais sesė man juokais primena, kad tada per mane gavo lupt. :)
Taigi kerštas prastas patarėjas, o gal tas, kuriam lemta senatvėje sėdėti kėdutėje, negali taip paprastai vaikystėje nuskęsti kažkokioj „bačkoj“. :)
Pasivažinėjimas „ožiu“
Tai nutiko gana seniai, tada aš dar negyvenau Druskininkuose. Aš gydžiausi sanatorijoje "Draugystė", po visų gydymo procedūrų, kažkur krypuodamas su lazdele, „plaukiu“ per parką.
Aš visada maniau, kad kitiems atpažinti negalės žmogų - vienas juokas, tačiau milicija – tada dar ne policija, manė turbūt kitaip.
Tad, aš krypuoju per parką, prie manęs prieina milicininkas ir klausia – ar aš negirtas? Žinoma - ne – atsakau jam. Tačiau milicininkui, matyt, pasirodė kitaip, nes mano kalba yra kažkiek panaši į girto žmogaus kalbėseną. Taigi jis įtaria, kad aš meluoju. Sako - važiuojam į nuovadą. O kas man, atsakau - važiuojam. Mane pasodina į "ožį" ( UAZ, dar kitaip „viliukas“) su kitais girtuokliais ir visus mus nuveža į milicijos komisariatą. Nuovadoje paprašo mano dokumentų. Viršininkas net išsižioja iš nuostabos, kai perskaito sanatorinėje knygelėje mano ligos diagnozę.
Bet juokingiausia , kai mane su „viliuku“ ( dabar jau vieną) parveža atgal į sanatoriją ir pasako – pasiimkit, savo ligonį – sanatorijos med. personalas iš šito mano nuotykio žvengė net kelias dienas...
P.S Ši istorija, kiek papildyta, 2014 m. balandžio 24-30d., Nr.(16) buvo publikuota "Bičiulystės" savaitraštyje pavadinimu "Girtas ar neįgalus - jokio skirtumo"
„Grebelka“
Gal būt aš nieko ir nerašyčiau, jei suprasčiau kodėl dauguma taip nenori paviešinti savo vaikystės ar jaunystės linksmų, liūdnų, ar net pamokančių istotijų. Tačiau aš nesuvokiu tokios „baimės“, todėl aprašysiu vieną linksmą vaizdelį, nutikusi mano sesei, kuris man ir mano tetai kažkada sukėlė nemažai gardaus juoko.
Tai nutiko seniai, net labai seniai, mano vaikystės dienomis. Aš ir mano sesuo viešėjome kaime, pas mūsų tetą (mamos seserį). Ten už klojimo stovėjo tokia žolės pjaunamoji. Net nebežinau ar teisingai pavadinau. Tai pievų šienavimo agregatas, kurį traukdavo arklys. Jo pagrindą sudarė juostos su dalgiais ir grėblio dantimis. Arkliui traukiant, tos juostos pasikeldavo ir nusileisdavo, tarsi kokie vėjo malūno sparnai. Dalgiai pjaudavo, o grėbliai vartydavo. Žinoma, nušienavus, dalgiai būdavo nuimami, kad niekas nesusižeistų, likdavo tik grėblio dantų juostos. Mes tada tokią arklinę žoliapjovę vadindavom paprastai – „grebelka“.
Taigi, mano mažieji pusbroliai – mamos sesers vaikai ir aš su savo sesute žaidėme prie tokio, mums neįprasto, daikto. Kadangi aš normaliai lakstyti ir karstytis negalėjau, tai tik įdėmiai stebėjau jų žaidimus ir gaudynes. Pusbroliams besikarstant, ko gero kažkuris kažką nuspaudė ir staiga juosta su grėblio dantimis pasikėlė nuo žemės. Pasikėlė taip, kad vienas grėblio dantis užkabino sesutės suknelę ir pakėlė ją nuo žemės. Mano sesuo, pakelta už suknelės krašto, rėkė nesavu balsu, o išsigandę pusbroliai visu greičiu nuskuodė šaukti savo mamos. O aš stebėjau sesę ir negalėjau susilaikyti nuo juoko. Žinoma juoktis iš svetimos nelaimės labai negražu, tačiau sesuo pakibusi taip gražiai „plaukė“ ore, pasispardydama kojytėmis, kad nenusijuokti buvo tiesiog neįmanoma. Atbėgusios tetos veidą irgi nušvietė šypsena. Ir tik pasijuokusi teta nukabino mano apsižliumbusią sesutę ir pastatė ant žemės.
Klasės garbė
Tikriausiai šiais laikais tai jau neįmanomi dalykai. Aš rašau apie klasės garbę, išdidumą ir žinoma, patyčias. Manau toks laikotarpis būna kiekvieno vaiko ar paauglio gyvenime, bet mano mokykliniais laikais patyčioms nebūdavo jokio pagrindo. O dabar televizijoje nuolatos tik ir kalbama apie tai ir apie visokius vaikų teisių pažeidimus. Nieko kito ir neišgirsi. Nesu absoliučiai tikras, tačiau mano mokykliniu laikotarpiu viskas buvo kiek kitaip.
Prisimenu įvykį, kuris gerokai nustebino ne tik mane, bet net ir mano tėvus. Mano klasė dalyvavo kažkokiame konkurse ir laimėjo bilietus į koncertą. Kadangi aš esu su sunkia judėjimo negalia, man net nekilo mintis, kad ir aš galėčiau važiuoti į tą koncertą.
Pareiname su sese iš mokyklos, netrukus grįžta ir tėvai, nes abu dirbo mokytojais. Visi ruošiamės pietauti, tik staiga skambutis į duris, o ten dvi mano klasiokės. Jos atėjo paprašyti, veikiau jau įtikinti mano mamą, kad ir man būtinai reikėtų važiuoti į koncertą, nes aš esu jų klasės dalis. O jos, girdi, apsiima mane globoti visos kelionės metu. Mano mama, nors ir nenorom, bet po tokių klasiokių kalbų visgi išleido ir mane į tą koncertą.
Dabar jau nebepamenu tos kelionės detalių, bet pats faktas, kad klasė ir mane – vaiką su sunkia negale, laikė savo klasės dalimi ir nepaliko nuošalyje, išliko šviesiu atsiminimu iki dabar.
Ko gero šiais laikais, tai būtų jau sunkiai įmanomu dalyku, nes tik ir girdi, kaip vieni iš kitų tyčiojasi ir lipa vieni kitiem per galvas. O tai, kad mano klasė jautė tarsi pasididžiavimą, kad ji kitokia, nei kitos klases, nes joje mokiausi ir aš, sužinojau daug vėliau, jau po mokyklos baigimo, per klasiokų susitikimą.
Ko gero toks nutikimas šiais laikais būtų sunkiai įsivaizduojamas, bet tada taip buvo...
Nuotrauka iš praeities
Atsitiktinai aptikta sena laikraščio iškarpa nukėlė mane į tuos laikus, kai dar gyvenome tarybinėje Lietuvoje ir aš dar buvau pakankamai jaunas ir kupinas įvairiausių svajonių ir planų. Ir dabar gera prisiminti likimo draugus ir save jų bendrijoje.
Laikraščio nuotrauka skelbia, kad Molėtų r. Aluntoje vyko pirmosios tarptautinės (tada – sąjunginės) negalės (tada – invalidų) žmonių sporto žaidynės.
Save aš matau invalidų vežimėlių važiavimo rungtyje. Važiuoju su savo triračiu dviračiu. Jau ir pamiršęs buvau kokią tada turėjau prabangę „ševeliūrą“. :)
Savaime aišku visada norisi nugalėti, bet tada svarbu buvo dar ir gyvas bendravimas su likimo bičiuliais. Su nuostaba prisimenu tuos laikus, nes dabar galvoje kirba klausimas - „ir kodėl taip greitai prabėgo tas nuostabus jaunystės laikas?“, nes dabar jaučiuosi kaip koks veteranas ir mano triratis jau tik garažo „eksponatas“.
Kaip atradau šachmatus!
Šachmatai - pagal formą žaidimas, pagal turinį - menas, pagal įsisavinimo sunkumą - mokslas.(T. Petrosian)
Nesu tikras, kad šie prisiminimai labai tikslūs, nes visa tai prasidėjo labai seniai – ankstyvojoje vaikystėje, nuo mano kelionės į Krymą.
Tėvai mane, dar mažą berniuką, nuvežė gydytis į „Eupatorijos“ vaikų sanatoriją. Ten praleidau tris mėnesius. Man - vaikui, toli nuo namų, buvo labai nuobodu ir gydymo procedūrų skyrė nedaug. Viskas prasidėjo nuo to, kad negalėdamas laisvai judėti, tiesiog stebėdavau kitus vaikus. Ten buvo keli berniukai, kurie vis žaisdavo šachmatais. Vertinant iš dabartinių pozicijų – jie gerai net nežinojo visų žaidimo taisyklių. ( Karalius stengdavosi pasiekti paskutinę liniją, nes galėjo pasistatyti pėstininką. Taip, kad tada buvo svarbiausia ne karaliaus matas, o gauti pėstininką.) Taip susidomėjau žaidimu, išmokau figarų ėjimus ir dar neblogai išmokau rusų kalbą.
Grįžus namo, susidomėjimas šachmatais neslūgo. Man tada pasisekė, nes tėtis mėgo šį žaidimą ir gerai žaidė. Iš pradžių jis prieš mane žaisdavo net be vienos figūros –valdovės, vėliau – be bokšto ir galiausiai jau su visomis figūromis. Mano gebėjimai augo kartu su manimi. Kad toliau tobulėčiau daug mokiausi ir pats, skaičiau, nagrinėjau įvairias partijas, išmokau gerai matyti lentą.
Vėliau prasidėjo įvairūs susirašinėjimo turnyrai – kuriuose parašai ėjimą ir atvirlaiškiu siunti jį priešininkui. Partijos tokiuose turnyruose trukdavo labai ilgai. Dabartiniais laikais viskas paprasčiau, susirašinėjimą atvirlaiškiais pakeitė žaidimas per internetinį korespondencinių šachmatų serverį, tai daug greičiau, o principas tas pats. Žaidžiu dar ir trumpas partijas internetiniam tinkle.
Man šachmatai ne tik žaidimas ar sportas, tai mano didžiausias hobis, žaidžiu jais beveik visą savo gyvenimą.
Lietaus mergaitė
Netikėtai iš atminties iškilo vienas mažas linksmai graudus nutikimas dar iš tų tarybinių laikų, kai dar gyvenau Druskininkuose. Neįgali mergaitė Janina Baliulytė iš Kelmės gydėsi Druskininkų „Nemuno“ sanatorijoje. Aš nuvažiavau su savo triračiu jos aplankyti. Mes buvome pažįstami dar iš negalės žmonių būrelio „Draugystė“ laikų.
Pasisveikinom ir aš ją pakviečiau pasivažinėti po miestą, nes ji buvo su ratukais. Nors danguje jau plaukė švininiai lietaus debesys, bet dar nelijo ir aš prižadėjau, kad pamačius, jog greit pradės lyti, mes suspėsime sugrįžti. Ji sutiko ir mes išvažiavome į miestą. Gal tolokai nuvažiavom, o gal užsikalbėję ne laiku pastebėjom, kad tuoj tuoj pradės lyti. Taigi, mums dar neprivažiavus prie sanatorijos, prapliupo smarkus lietus. Nors aš su savo triračiu galėjau ir greičiau važiuoti, betgi negalėjau jos palikti lietuje. Taip, kad mes permirkom kaip kokie viščiukai, o jinai ir dar daugiau, nes vanduo kaupėsi ir vežimėlio sėdynėje. Taigi ji sėdėjo tarsi kokioje vandens baloje. Nuo to laiko aš ją juokais pavadinau „lietaus mergaite“, o jinai mane - „lietaus berniuku“.
Tas „lietingas“ nutikimas nei supykdė, nei nuliūdino ir dabar jį prisiminę smagiai pasijuokiame, o Janina mano atmintyje visiems laikams liko „lietaus mergaite“!
Rašinių konkursui „Negalia – mano likimas“. Straipsnis publikuotas 2014 m. rugpjūčio 14 d. – 20 d., Nr.32, „Bičiulystė“
Gimiau paženklintas „kryžiaus“
Mano gimimo aplinkybės kiek neįprastos – vežime, kelyje į ligoninę. Mamos nespėjo nuvežti, spėjo tik įsukti į vienkiemį, kur stovėjo aukštas kryžius. Taip ir gimiau vežime po tuo kryžiumi.
Gal todėl, o gal tik taip manoma, bet gydytojai nustatė man cerebrinį paralyžių. Nuo pats vaikystės aš sunkiai išlaikydavau pusiausvyrą, kitaip sakant, be atramos nė nepaeidavau, reikėdavo lazdelės.
Pagal savo temperamentą buvau labai judrus vaikas. Taigi ta atrama man tapo rogutės ir triratukas. Kol turėjau vaikiškas rogutes, jomis išvažinėdavau visas sniego pusnis, o kai grįždavau iš kiemo, mama net sakydavo, kad mano galva „verda“, nes nusiėmus kepurę pasipildavo garo kamuoliai. Kai mama man nupirko triratuką visi juokėsi iš tokio jos pirkinio – vaikas nevaikšto, o jam nupirko triratuką. Tačiau man tai buvo tarsi stebuklas. Aš išmokau juo važinėti, nors visi ir sakė: nepavažiuos! Visa bėda buvo tik tame, kad sunkiai valdžiau dešinę koją ir pėda vis nuslysdavo nuo pedalo, tai tekdavo ją pririšti, o kadangi negalėjau vaikščioti, nuo triračio nenulipdavau, o tik žiūrėdavau į kitų vaikų žaidimus. Bet mano vaikystė vis tiek buvo išgelbėta , nes galėjau visur savarankiškai judėti su savo triračiu.
Paauglystėje, kai išaugau ir savo vaikišką triratuką, ir rogutes, prasidėjo problemos. Vėl mažiau judėjau, nes triračio dviračio tokiam ypatingam paaugliui tais laikais Lietuvoje nebuvo. Galvoje visą laiką sukosi mintis, kaip gauti dviratį panašų į motociklą su lopšeliu? Tėvai surado išeitį ir dar kartą buvau išgelbėtas, vėl turėjau savo judėjimo priemonę – dviratį su šone pritvirtintu lopšeliu. Tačiau ir vėl bėdos – lopšelis buvo gana lengvas, tad man, sunkiai laikančiam pusiausvyrą, tokios atramos nepakakdavo ir aš lengvai apsiversdavau. Kad taip lengvai nevirsčiau, tekdavo lopšelyje vežiotis dvi plytas. Kita bėda – vyriško dviračio rėmas man buvo kiek per aukštas ir užlipant ant jo, reikėdavo kito žmogau pagalbos. Aš juo važiuodavau retai, tik iš reikalo, nors labai norėjau kuo daugiau judėti ir būti nepriklausomu nuo kitų. Tėvai negalėjo visados būti šalia ir man pagelbėti užlipti ant dviračio.
Jau dabar nė nebeprisimenu, kaip į mano rankas pateko vienas tarybinių laikų žurnalas rusų kalba, kuriame pamačiau triratį dviratį, skirtą suaugusiems žmonėms. Šiaip ne taip sugebėjau gauti tokį triratį. Džiaugsmui nebuvo ribų, jau įsivaizdavau kaip galėsiu visur važinėtis be niekieno pagalbos. Tačiau... ir vėl bėda - pasirodo aš nebemoku važiuoti tokiu triračiu - nuo pedalo krinta jau abi kojos. Bet aš labai norėjau judėti. Teko vėl visko mokintis iš naujo, pėdas prisirišdavau ir į kelionę. Buvau jaunas, energingas ir labai užsispyręs. Važinėdavau tuo triračiu labai daug, kartais nuo ryto iki vakaro. Mano užsispyrimas davė savo vaisius: išmankštinau pėdas ir jos liovėsi kristi nuo pedalų, nebereikėdavo net prisirišti. Taip pagaliau pasiekiau savo išsvajotą laisvę. Kadangi dėl savo sveikatos problemų taip niekada ir negalėjau vairuoti automobilio, triratis taip ir liko mano judėjimo pagalbininku ir savotišku savarankiškumo garantu iki pat senatvės. Kiekvienais metais nekantriai laukdavau žiemos pabaigos, kad galėčiau vėl sėsti ant triračio ir pradėti savo keliones.
Turėjau ir laimei dar tebeturiu nuostabius tėvus, tad mano kelionės neapsiribojo vien miesto gatvėmis ar miško takeliais. Su savo ištikimuoju triračiu pabuvojau ne viename Lietuvos miestelyje, aplankiau ir Maskvą, Taliną, Rygą, Sankt – Peterburgą, Moldaviją, Lenkiją.
Ypač giliai įstrigo atmintyje viena piligriminė kelionė į Lenkiją, iš Varšuvos į Čenstachovą. Mane, kaip visada, lydėjo mama. Dabar, prabėgus daugiau nei dvidešimčiai metų, gal jau visų kelionės smulkmenų gerai ir nebeprisimenu, bet vienas kelionės epizodas ir tada patirtas didžiulis įspūdis iki šiol labai svarbus, tai kaip koks susitikimas su mano likimą paženklinusiu kryžiumi.
O buvo taip. Aplankius Šventosios Mergelės Marijos paveikslą, mus apgyvendino miestelio mokyklos sporto salėje, nes rytojaus dieną negalios žmonių grupė turėjo važiuoti prie jūros, pailsėti dvi savaites po varginančios piligriminės kelionės po Lenkiją.
Taigi rytą aš pabundu gana anksti, gal šeštą ar penktą valandą vietos laiku, ir pasakau mamai: „Kol yra laiko, aš noriu su savo triračiu pavažinėti po miestelį, pasidairyti po svetimą kraštą“. Mama sutinka. Aš sėdu ant triračio ir noriu išvažiuoti, tačiau mokykla aptverta tvora ir vartai užrakinti. Kol mamai pavyko lenkiškai susikalbėti su sargu praėjo gal 15-20 min., bet viskas baigėsi gerai ir aš išvažiavau iš kiemo.
Buvau sumanęs važiuoti pasižvalgyti po miestelį, nes į kalvą, ant kurios stovi toji pauliečių bažnyčia, nemaniau, kad turėsiu jėgų užvažiuosi savo triračiu. Tačiau... nežinau kas mane pastūmėjo, ir aš pasukau į kalvą, bažnyčios link. Net dabar, praėjus tiek laiko, nesuprantu, kas man padėjo, nes nejutau, kad važiuojant į kalną buvo labai sunku. O ir atvažiavęs prie bažnyčios aš negalvojau važiuoti į vidų, nes žinojau, kad ten bus daug žmonių. Tačiau didžiam mano nustebimui, žmonės pamatę mane su savo triračiu, pradėjo skirtis į šonus, praleisdami mane. Man jau buvo gėda nevažiuoti į vidų. Aš pasukau į bažnyčią – dvi vienuolės man dar padėjo užvažiuoti pandusu ir aš atsidūriau viduje. Tuo metu vyko Mišios, kurios jau ėjo į pabaigą ir buvo dalijama Komunija. Aš truputi pasimeldžiau, paaukojau kelis zlotus rastus kišenėje ir, gavęs Komuniją, pasukau į mokyklą, nes artėjo tas laikas, kai turėjo atvažiuoti autobusas, mus vežantis prie jūros. Mama manęs jau laukė prie vartų.
O jau, sėdėdamas autobuse, pajutau, kaip mane užplūdo tokia nenusakoma vidinė palaima, kažkoks nepaprastas džiaugsmas, kad net praėjus daugeliui metų tas įspūdis vis dar išlieka labai stiprus ir svarbus, kaip ryškiausias tos kelionės prisiminimas ar gal net Dievo dovana už tą kryžiumi paženklintą mano likimą.
Alvydas Aukštuolis, Riešė
Ekstremalus grybavimas
Man tai nutiko gana seniai, maždaug prieš 35-37 metus. Tada aš dar visai neblogai vaikščiojau pasiramsčiuodamas lazdele.
Taigi, vienas namuose, tėvai mokykloje, nes dirbo mokytojais. Man baisiai nuobodu, nėra ką veikti. Tada dar neturėjau nei kompiuterio, nei mobilaus telefono. Ir tada prisiminiau kaip tėveliai su kaimynais kalbėjo, kad už miesto kapinių gerai auga grybai. Na, ką gi, pamaniau, patikrinsiu. Sėdau ant savo triračio ir į kelionę, važiuoti nesunku, nes ten nutiestas dviračių takas. Atvažiuoju, šalia dviračių tako pasistatau savo triratį ir laimingas einu ieškoti grybų. Nors vaikščiojau gana prastai, žiūrint sveiko žmogaus akimis, tačiau grybauti labai mėgau. Netoliese pamačiau labai gražią laukymę, nutviekstą saulės spindulių. Man taip gera širdyje ir linksmas einu žemyn, nes laukymė šiek tiek leidžiasi į nuokalnę.
Nenueinu ir pusės kelio, kai pajuntu, kad jau riedu žemyn, kaip koks kamuolys. Nieko nesuprantu. Rankoje lazdos rankena, o pačios lazdos tai nėra. Net nepajutau kada ji lūžo ir kaip aš pargriuvau... Kai nustojau riedėti, apsidairiau, bet lazdos niekur nematyti. Atsiklaupiu ant kelių ir dar kartą apsidairau. Kažkur už kelių metrų tarsi matau lazdos galiuką, bet ne visą lazdą. Kaip man ją pasiekti, nes be lazdos tai nevaikštau.
Pargriuvus visada apsiversdavau ant pilvo, atsiklaupdavau, o tada pasiremdamas lazdele atsistodavau. Bet dabar juk lazdos tai nėra. Dviračio atramos taip pat, nes jis paliktas šalikelėje. Ką daryti, gi miškas, aplinkui nei gyvos dvasios? Teko ropomis šliaužti iki lazdos nuolaužos. Pasirodo – lazdele pataikiau į kurmio ar kito gyvūno urvą ir pargriuvau, net nesupratęs kas atsitiko.
Tačiau... tačiau problema tai išlieka, kaip atsistoti? Bandau stipriai atsiremti į nulaužtą lazdelės galą, bet negaliu, per daug skauda. Tada bandau kitaip. Apverčiu lazdą, remiuosi, nebe taip skauda ir šiaip ne taip sugebu atsistoti ir pasiramsčiuodamas lazdelės nuolauža vargais negalais sugebu pasiekti triratį, sėdu ir pagaliau... atsipalaiduoju! Važiuoju namo ir jaučiuosi laimingas, kad nesutrikau, sugebėjau sukaupti visas jėgas ir atsistoti.
O pats įvykis tik parodo, kad niekada nežinai kas ir kada tau gali nutikti ir kad nuo visko tai neapsisaugosi, bet dėl to neverta užsidaryti tarp keturių sienų. Tik va grybo tai nei vieno tada nesuradau...
Pagalba
Šį nutikimą aprašyti paskatino atsitiktinai pamatytas vaizdo klipas, kuriame pargriuvusiam senam žmogui nelabai kas nori padėti atsikelti. Nemanau, kad reikėtų čia aiškinti kaip kartais yra svarbi kito žmogaus pagalba, o neįgaliajam - ypač. Bet... bet dažnai mūsų visuomenėje būna, kad į pagalbos šauksmą atsakoma abejingumu arba net nepagarba.
Pasirodo, kad ir aš buvau pakliuvęs į panašią situaciją.
Tada ką tik buvo prasidėjęs negalės žmonių judėjimas ir Vilniuje vyko mūsų judėjimui labai svarbus susitikimas. Tuo metu gyvenau Druskininkuose, tėvai dar neturėjo nuosavo automobilio, o laiku atvažiuoti autobusu ir po to sugrįžti namo nebuvo kaip. Taip, kad teko tartis, kad kas nors iš vilniečių sutiktų mane ir mano mamą priimti nakvynei. Vienas negalės žmogus sutiko. (Deja, dabar jis jau Anapilyje).
Mums su mama atvažiavus į Vilnių, aš išlipęs iš autobuso ėjau link stoties išėjimo, kur mūsų jau laukė tas žmogus su savo automobiliu. Mama su visomis „tašėmis“ truputį atsiliko ir man, išeinant iš stoties kiemo, atsitiko nelaimė. Aš lazdele pataikiau į tarpą tarp šaligatvio grotelių. Žinoma, aš griuvau. Aplinkui buvo daug žmonių, jie gerai matė kas man nutiko, tačiau niekas nepriėjo, nepasiteiravo, nepuolė padėti. Bet skaudžiausia buvo ne tai, skaudžiausia buvo išgirsti – „Žiūrėkit, kažkoks girtuoklis guli...“
Štai tada ir pajutau didžiausią nepagarbą, abejingumą, kuris, deja vis dar gajus ir dabartiniais laikais... O man atsikelti padėjo tik tada, kai atėjo mano mama.
Štai toks mano jaunystės laikų nutikimas ir atsitiktinai dabar pamatytas vaizdo klipas priminė, kad su į nelaimę pakliuvusiu žmogumi vis dar elgiamasi abejingai ar net nepagarbiai. O to jau seniai neturėtų būti mūsų laikų visuomenėje.
Klojimas „dega“
Kol Druskininkuose buvo statomas kooperatinis namas, kuriame mano tėvams buvo skirtas butas, mes Švendubrės kaime nuomavomės sodybą su dideliu kluonu. Tai maždaug 5,5 km. nuo miesto.
Aplink kaimą buvo labai grybingos vietos, tad mano teta (mamos sesuo) su vyru, vieną rudens savaitgalį, susiruošė ne tik mūsų aplankyti, bet ir pagrybauti. Iš ryto oras buvo puikus, visi buvome gerai nusiteikę, nes tai visgi šiokia tokia atrakcija, gyvenant kaime.
Tačiau apie pietus, kai svečiai jau turėjo pasirodyti, dangus pradėjo niauktis, rinkosi vis daugiau ir daugiau debesų, pasidarė neramu, kad tik nepradėtų lyti.
Ir kaip tyčia – vos tik automobilis įsuko į kiemą, prasidėjo lietus. Lijo vis smarkiau ir smarkiau, tad apie jokį grybavimą negalėjo būti nė kalbos. Ką gi, pagalvojome, gal rytoj bus geresnis oras? Tačiau... tačiau - ką veikti dabar? Nuobodu.
Dabar jau nebepamenu, bet kažkas pasiūlė – išsikepam šašlykų! Visi džiaugsmingai sutiko, bet kur juos kepti, gi lyja, o pavėsinės ar kažko panašaus toje sodyboje tai nebuvo. Bet tėvai vis tiek neatsisako tos idėjos ir tada kažkuriam kyla išganinga mintis – ogi kluone arba „klojime“, kaip mes sakydavome!
Na ką gi - klojime, tai klojime. Vyrai atidžiai apžiūrėjo ir išrinko saugią vietą, kurioje ugnis negalėtų pasiekti stogo ir įkūrė laužą. Visi pralinksmėjome, mama su seserimi paruošė mėsą šašlykams, o vyrai kūreno laužą ir iškepė!!!
Visi patenkinti susėdam valgyti. Tik pradedam ragauti, kai staiga kažkas smarkiai pradėjo daužyti į duris ir šaukti – klojimas dega, klojimas dega! Greit visi pašokam ir lekiam pažiūrėti. Ačiū, Dievui, niekas nedegė! Tai tik laužas dar rūko, o kaimynai, pamatę dūmus, pamanė, kad mūsų kluone gaisras ir atbėgo pranešti.
Žinoma, atsidėkodami už tokį dėmesingumą ir kaimynus pavaišinome šašlykais. Sakė, kad buvo skanūs.
Teta kitą dieną visgi prisigrybavo ir patenkinta išvažiavo namo, o kaimiečiai dar ilgai šnekėjo, kaip mes klojime šašlykus kepėm!!!
Taip, kad iš bet kokios padėties išeitis visada yra. Tik reikia šiek tiek išradingumo ir lietus – ne kliūtis, šašlykams kepti!
Keli nutikimai iš gyvenimo Druskininkuose
Tai atsitiko seniai, man su tėvais tik ką pradėjus gyventi Druskininkuose. Mes turėjome kolektyvinį sodą miesto ribose, tad man jį pasiekti su savo triračiu buvo visai nesunku. Ir kadangi man, naujai iškeptam druskininkiečiui, viskas dar buvo labai įdomu, tai aš su savo triračiu truputį pervažiavęs kelią sustojau prie tokio pakriaušio ir palikęs triratį pakelėje, paėjau žemyn.
Suradęs gražią vietą, atsisėdau pasidairyti ir man taip tyliai besėdint, kažkur šone sušlamėjo. Pažvelgiau į tą pusę, gal už kokių 15-20 metrų išlindo grakšti stirna ir baugščiai apsidairiusi nubėgo. Aš dar ramiai pasėdėjau, palaukiau, bet daugiau stirnų nepasirodė, tad pakilau važiuoti atgal.
Tik man sugrįžus namo, mama susirūpinusi paklausė – ar man viskas gerai, ar mano triračio nieks nepavogė? Gi tais laikais mobiliųjų telefonų tai nebuvo.
Pasirodo iš mokyklos, kurioje mano mama dirbo mokytoja, jei paskambino ir pasakė, kad miške stovi mano triratis, o manęs tai niekur nematyti? Skambino darbuotoja, kurios sodas buvo šalia mūsiškio ir ji gerai žinojo, kad aš važinėju tokiu triračiu.
Teko papasakoti apie savo gamtinius stebėjimus. Nors mama ir patyrė šiek tiek nerimo, bet visada malonu žinoti, kad šalia gyvena neabejingi ir rūpestingi žmonės, kurie nepaliktų ištikus kokiai nors nelaimei!
Kitas nutikimas. Už miesto kapinių prasideda du dviračių takai į Švendubrės kaimą, esantį maždaug už 5 km. Vienas takas veda tiesiai į kaimą, bet yra gerokai ilgesnis ir baigiasi miško takeliu. Aš pasirinkau kitą, trumpesnį, kuris baigiasi šiek tiek neprivažiavus kaimo.
Tąkart buvo nuostabi, giedra rudens diena. Ryškiai švietė saulė ir aš linksmas ir gerai nusiteikęs pradėjau eilinę savo kelionę triračiu.
Nespėjus man nuvažiuoti ir 100 metrų pamačiau ant tako kažką gulint. Privažiuoju artyn, o ten žmogus. Iš pradžių pamaniau - girtas, nes šalia gulėjo dviratis. Girtas tai girtas, bet juk jis nei trupučio nejuda. Kita mintis – užmuštas, bet kraujo tai nematyti.
Nepravažiuosi gi abejingai pro šalį. Gal kokia nelaimė žmogui? Lipu nuo savo triračio ir einu artyn patikrinti pulso. Jau pasilenkęs ieškau ir... tik tada jis sukrutėjo ir užuodžiau alkoholio tvaiką. Visgi – girtas! Nusispjoviau ir toliau važiuoju.
Dairausi aplinkui, gal pamatysiu kokių nors grybų. Buvau gi „užkietėjęs“ grybautojas! Pastebiu pakelėje kažkokį grybą, prieinu arčiau – tarsi baravykas! Gerai, vaikštau, ieškau daugiau, randu dar, tarsi irgi baravykai. Labai apsidžiaugiau!
Staiga šauna mintis – šiuo taku vaikšto daug žmonių, jie negalėjo nematyti tų baravykų. Tikrinu – palaižau.
Deja, deja – baisi kartybė! Pasirodė ne tikri, tik aitrieji. Nusiminiau, tiek daug surinktų grybų teko išmesti. Bet vis tiek nesusilaikiau ir vieną grybą parvežiau tėvams parodyti, labai jau tie grybai gražūs buvo.
Hipnozės seansas
Per paskutinįjį mano gimtadienio vakarėlį gausiai susirinkę giminaičiai netikėtai prisiminė vieno vaikystės nutikimo detales, kurios mano prisiminimuose buvo kažkaip pasimetę, nors pats įvykis tada man buvo be galo svarbus.
Kadangi aš negalėdavau lakstyti ir žaisti, kaip žaidžia visi vaikai, daug skaitydavau. Į rankas pakliūdavo ir ne vaikiškos knygos. Kartą kažkaip į rankas pateko mokslinės literatūros knyga apie hipnozę. Pavadinimo dabar jau nebeprisimenu.Vertinant iš dabartinių laikų pozicijos, tai greičiau buvo net ne knyga, o tik brošiūra. Tada aš ją labai dėmesingai perskaičiau, nes ir skaitėsi lengvai ir buvo labai įdomu suprasti, kas per „daiktas“ toji hipnozė!
Vasarą visos mamos seserys, mano tetos, dažnai suvažiuodavo pas savo mamą, mano močiutę. Aišku, atsiveždavo ir savo vaikus. Kai visi susirinkdavo vienu metu, mūsų – pusbrolių ir pusseserių, būdavo virš dešimt. Taip būdavo retokai, bet būdavo. Tačiau vaikiškoms eibėms krėsti užtekdavo mūsų ir tiek, kiek susirinkdavo.
Prisimenu, kad kai mergaitės ravėdavo močiutės darželį, o mūsų - berniukų, nepriimdavo, iš nuoskaudos mes - berniukai, prisisiodavome joms į nurautų žolių krūveles.
Taip, kad mūsų buvo daug susirinkę ir tada, kai aš nutariau pasidalinti savo naujai įgytomis žiniomis apie hipnozę. Netoliese kalbėjosi mūsų tėvai ir trukdė man pasakoti. Tada mes – visi vaikai, susirinkome į atskirą kambarį, kad niekas mums nesukliudytų.
Aš pasakoju ir kažkas iš vaikų paklausia: „O tu, ar taip gali?“ Man ir pačiam tada buvo įdomu išbandyti, tą naujai sužinotą iš knygų „daiktą“ - hipnozę.
Tad pabandau užmigdyti taip, kaip rašė toje knygoje. Bandau su vienu, su kitu - nepavyksta. Jau pagalvoju, kad nieko iš to nebus, kai viena mano pusseserė ima ir tarsi pasiduoda mano migdymui - įtaigai. Aš ją užmigdau ir darau taip, kaip rašė toje knygoje. Visi iš nuostabos ar netikėtumo, net išsižioję žiūri.
Pasirodo, kai ji buvo tada mano užhipnotizuota, vaikai ją gnaibė, kuteno, net kišo panosėn voratinklius, kurių jinai paniškai bijodavo. Tačiau jokios reakcijos iš jos nesulaukę visi vaikai liko be galo nustebę ar net kiek šokiruoti. Buvau tai visiškai užmiršęs, nes man svarbiausias įvykis tada buvo tai, kad visgi pavyko mano hipnozės seansas - pusseserės užmigdymas.
Žinoma, vaikai tada paprašė ir vėl viską pakartoti, bet aš nesutikau, nes pasijutau keistai pavargęs ir vaikai išbėgo į kiemą žaisti, o aš priguliau pailsėti.
Sugrįžimas į vaikystę
Mano vaikystė prabėgo kaime – mamos tėviškėje. Be močiutės šeimos ten gyveno ir mamos brolio - dėdės šeima, taip kad vaikų ten būdavo daug. Man ir mano sesei tai buvo laisvės ir nuotykių ieškojimo metas, kai visada susirasdavome ką veikti. Žinoma, dabar, prabėgus daugiau nei 60 metų aš gal daug ko ir nebeprisimenu, bet kita vertus, mintis nėra pavaldi nei erdvei nei laikui.
Ir visai neseniai vėl teko sugrįžti į tuos vaikystės prisiminimus ir viso to „kaltininke“ tapo mano pusseserė, kuri dabar gyvena močiutės sodyboje ir ten surengė savo jubiliejaus šventę ir net sugebėjo mane su visais mano rateliais prisivilioti.
Aš truputį baiminausi ten vykdamas su vežimėliu. Mano atmintyje dar išlikę tie senoviniai aukšti slenksčiai, kuriuos tada vaikystėje lengvai įveikdavau, nes dar galėdavau judėti su lazdele. Tačiau... tačiau visus nepatogumus atpirko ne tik puiki šventė, bet ir nuostabus mano ir mano pusbrolių bei pusseserių vaikystės prisiminimų vakaras. Ko mes tada tik nepatyrėm, neprikrėtėm.
Prisiminėm, kaip aš su pusbroliu dažniausiai miegodavom kambarėlyje, kurį vadindavo „gonkelis“. Prie gonkelių durų buvo gėlių darželis, o ant sienos augo vijoklis. Taip, kad mums - berniukams, atsikėlus patogiausiai būdavo atsidaryti duris ir iš kart „nusisisioti“ ant tų gėlių. (Taip tada galvojome.) Ir kai vieną kartą mus taip darant pamatė mano sesuo su pussesere iš kart nubėgo skųsti tėvams. Mums teko atlaikyti audringus tėvų barnius. Bet mes tada gi pasijutom nekaltai nubausti ir surezgėm mergiotėms keršto akciją. Joms tėvai dažnai liepdavo išravėti tą gėlių darželį prieš einant žaisti. Tai mes su pusbroliu tada specialiai „prisisiodavome“ į nuravėtų žolių krūveles, kad ir joms „kvepėtų“.
Vienu metu buvo atėjusi mada statyti lauko virtuves. Pastatė namelį tokiai virtuvei ir močiutės sodyboje, o antrajame aukšte buvo galima miegoti. Vieną vakarą aš su pusbroliu nutariau ten nakvoti. Gerai nebeatsimenu kaip, bet su pusbrolio pagalba man vis gi pavyko kopėčiomis kažkaip užsikeberioti į tą antrą aukštą. Tik girdim - vaikai, ar neisit miegoti? O, siaube, užlipti tai užlipau, bet va žemyn tai jau niekaip negaliu nusileisti. Kažkuris iš tėvų tada mane nukėlė žemyn, o mes - vaikai, ėmėme svarstyti, kad tėvai mums visgi trukdo gyventi. J
Dar prisiminėm, kaip aš nuogas, tik su vienomis trumpikėmis ėjau žiūrėti kaip kopinėja bičių avilius, kaip pusbrolis bando mane pavėžinti mopedu... kaip aš pasislėpdavau nuo vaikų, o jie net nesuprasdavo, kad aš taip žaidžiu slėpynes. Kaip norėdavome pasikepti obuolių, o mums neleisdavo sukurti laužą. Kaip būdavo gera miegoti klojime ant šieno, kol pažadindavo visokie vabaliukai. Visko nutiko tiek daug, nes tai buvo mūsų nerūpestingos vaikystės dienos.
Mano sesuo ir pusseserė vienmetės, jos prisiminė, kaip dažnai suvalgydavo košę, kuri pečiuje būdavo palikta jauniausiam dėdės sūnui Aidučiui, nes labai jau skani būdavo ta paskrudusi plutelė, kaip pusseserė mokino mano seserį lakstyti po ražienas taip, kad mažiau skaudėtų pėdos, arba kaip mokė ją melžti karvę. Visko juk ir nesuminėsi...
Ačiū pusseserei, buvo labai gera sugrįžti į namus, kuriuose augau, kuriuose prabėgo gražiausios vaikystės akimirkos, kurie kupini šiltų ir šviesių prisiminimų. Vaikystės prisiminimai vienas iš gražiausių dalykų pasaulyje, tai kaip tyli įlanka, kaip oazė, kurioje galėjome pailsėti, atsikvėpti nuo kasdienių rūpesčių ir pasisemti jėgų dabartiniam gyvenimui.
Nakties mistika
Savo gyvenime esu daugybę kartų vasarojęs su tėvais Nidoje, nes ten gyvena mano giminaičiai. Bet atostogaujant šią vasarą, man nutiko toks keistas ar net mistinis įvykis, kurio ir šiandien negalėčiau paaiškinti.
O buvo taip. Vieną nuostabiai šiltą ir jaukų vakarą šventėm mano pusbrolio gimtadienį prie laužo. Pasibaigus mūsų linksmajam vakarėliui aš su savo elektriniu vežimėliu turėjau grįžti iki namelio, kuriame buvau apsistojęs su artimaisiais, gal kokius 4-5 km. Tiksliai net nebežinau. Visi kiti ketino parvažiuoti automobiliu.
Buvo giedras, ramus, kiek vėsokas, bet jau vėlus ir tamsus vakaras. Kadangi tuo keliu važiavau iki laužo, tai sugrįžti tamsoje neatrodė, kad bus keblu ar nedrąsu, o netgi priešingai, pamaniau, bus malonu pasivažinėti vėsoje po labai karštos dienos. Žinoma, važiuodamas elektriniu neįgaliojo vežimėliu daug romantikos neieškai, bet kadangi miesto gatvės pakankamai gerai apšviestos, tai orientuotis tamsoje neatrodė, kad bus sunku.
Pravažiavus autobusų stotį man reikėjo sukti į kairę. Aš taip ir padariau, bet kiek pavažiavus matau, kad kelias tai ne tas, net ne tokia danga. Vėl sugrįžau atgal iki stoties. Viskas gerai, jinai nedingus. Vėl suku, ten kur man reikia ir vėl matau, kad kelias tai ne tas. Nebesuprantu, kas per mistika, kur aš esu...
Matau, kad to kelio pakraštyje ant bordiūro, kurio rytojaus dieną niekaip jau neberadau, sėdi jaunimas ir geria alų. Kas man belieka, privažiuoju prie jų paklausti kurgi ta mano gatvė pradingusi? Jie nežino, nes tikriausiai irgi poilsiautojai, bet tuoj „įlenda“ į savo išmaniuosius telefonus ir susiranda mano gatvę, viską tiksliai paaiškina, ir aš laimingai sugrįžtu.
Tačiau sugrįžus man vis tiek neramu, nes norisi kuo greičiau išsiaiškinti kur buvau atsidūręs. Tad atsikėlęs rytą nedelsiant važiuoju pasižiūrėti, kurgi aš buvau nuklydęs naktį, tačiau didžiausiai mano nuostabai dabar jau niekaip nebesurandu nei tos gatvės, nei tos kelio dangos, kuri mane buvo paklaidinusi naktį. Jos ten tiesiog nėra. Taip ir likau nesupratęs tos nakties mistikos, kas ir kur mane ketino „nuvilioti“!