Mane dažnai stebina tai, kad įvairiausios istorijos apie neatskleistas paslaptis ar mįslingus mūsų Žemės reiškinius ne tik sulaukia didelio žmonių susidomėjimo, bet ir turi unikalią savybę niekada neišsisemti. Žinoma, kuo daugiau keistų reiškinių ar mįslingų radinių, tuo daugiau erdvės pasireikšti žmonių, o tuo pačiu ir mano vaizduotei. Aš vis dažniau pradedu manyti, kad žmonija artėja prie kažkokių dabar dar nesuvokiamų žinių ribos, kurias įvaldžius pasikeis mūsų pasaulio, Visatos ar net Galaktikos suvokimas ir prasmė.

 

Jau vien tai, kad kai gimiau - kaime telefonas, televizorius, ar net šaldytuvas buvo laikomi vos ne stebuklais, kuriems išrasti reikėjo ne vieno šimto metų, o ką jau bekalbėti apie kompiuterius ar mobiliuosius telefonus. O visa tai tetruko 50 metų!

 

Kaip tik toks, ne taip paprastai paaiškinamas, technologijų šuolis ir verčia mane manyti, kad kažkam jau seniai žinoma visai kitokia energijos rūšis ar net jau ir egzistencija, nors tai vis dar gili paslaptis, nes žmogus dar nesuvokia, kad jo kūnas ir dabartinis aplinkos suvokimas tėra tik laikina stotelė, o visa esmė, prasmė ir mūsų (žmonijos) ateitis slypi Sielos gyvenime. Nenoriu pradėti dvasinio pamokslo apie žmogiškumo pradą Sieloje, todėl rašau tik apie tai, ką gerai suvokia mūsų dabartinė logika ir protas – tačiau per savo suvokimo ar fantazijos prizmę. 

 

Kai 1938 metais kinų profesorius Chu Pu Tei kasinėjo Bayan Kara Ula kalnuose ir atrado tarsi mažų žmogeliukų kapines, nes skeletai buvo suguldyti gražiomis eilėmis. Jo ekspedicija urvuose atrado tikrai nekasdieniškų dalykų. Sienose buvo pavaizduoti maži žmogeliukai didelėmis galvomis, rodantys į Mėnulį ir žvaigždes. Tačiau įdomiausias atradimas - apskriti, plokšti akmenys su skylute per vidurį, nuo kurių centro į išorę buvo išrėžta spiralė (kaip patefono plokštelės). Tokių akmenų pavyko rasti net 716.

 

Praėjus 24 metams, Beijino universiteto profesorius Tsum Um Nui paskelbė, kad jam pavyko iššifruoti, kas parašyta ant tų akmenų. Jis tvirtino, jog čia pasakojama žvaigždžių keliautojų save vadinančių Dropa, istorija. Jų laivas sudužo Žemėje prieš 12 000 metų, ir jie buvo priversti joje pasilikti. Čia gyvenusi kalnų gentis ateivius nuolat puldinėjo ir žudė, kol galiausiai Dropa žmonės prisijungė prie vietinių ir asimiliavosi.

 

Kinijos mokslininkai profesoriaus vertinimą išjuokė, pavadino falsifikatu, todėl jam teko emigruoti į Japoniją, kur netrukus ir mirė. Galima tuo tikėti, galima netikėti, tačiau mane labai nustebino tai, kad 1994 metais iš muziejaus, kuriame buvo laikomi tie akmenys, jie paslaptingai dingsta. Tad, jei tai buvo tik falsifikatas, vargu ar būtų logiška eiti vogti tokių „žinių“. Todėl ir peršasi išvada, kad profesoriaus vertimas visgi buvo tikslus ir tos žinios kažkam buvo labai jau svarbios. Žinoma, tai tik mano subjektyvi nuomonė.

O dabar panagrinėkim smulkiau, kas tai per žinios...?

 

Keistąją Dropa žmonių legendą netiesiogiai patvirtina prancūzų antropologas Grauli, kuris jau 16 metų gyvena Dogonų gentyje (Mali teritorijoje, vakarų Afrikoje). Galiausiai genties seniausieji nutarė, jog jis pakankamai savas, kad galima būtų atskleisti jam savo slaptąsias žinias. Jie papasakojo daugybę legendų apie jų Dievus, kurie gyvena kosmose. Bet įdomiausios pasirodė Dogonų žinios apie kosminę erdvę. Jie visiškai aiškiai papasakojo antropologui, jog Mėnulis yra plikas ir sausas, kad Saturnas turi žiedus, o Jupiteris - keturis palydovus. Paukščių takas, tai spiralės formos Galaktika, o planetos sukasi apie Saulę.

Ši, akmens amžiaus išsivystymo lygio gentis, apie kosmosą žinojo daugiau, negu devyniolikto amžiaus europiečiai. Pavyzdžiui, Dogonai teigė, kad Sirijus turi žvaigždę dvynę - labai sunkų baltąjį nykštuką (žmonija tai atrado tik devyniolikto amžiaus pabaigoje). Be to, jie teigia, kad tas pats Sirijus turi ir trečiąją žvaigždę, kuri sukasi apie dvi pastarąsias. Astronomai sako, kad tokios nėra (o gal tiesiog dar neatrado). Tautelės Dievai - pusiau žuvys, pusiau žmonės - Nommo, buvo ateiviai iš Sirijaus, kurie, anot legendų, ir suteikė šias žinias laukiniams.

 

Tai kas gi tie Dogonai, labai protingi laukiniai, apgavikai - sužinoję apie kosmosą iš civilizuotųjų žmonių, ar visgi ateivių iš kosmoso ainiai?

 

Tokia fantastinė išvada man leidžia daryti prielaidą, kad kažkam buvo labai svarbios žinios ant tų rastų akmenų, kurie vėliau paslaptingai dingo. O dar svarbesnė prielaida, kad visos tos nepaaiškinamos legendos ar žinios turi savo tiesos grūdą, kurio aš dar neperkandu, tačiau, jei tai tiesa, tada net aš galėčiau būti tų ateivių ainis.

 

Žinoma tuo patikėti dabar labai sudėtinga, bet kas bus ryt... dar vienas mokslo – technologijų šuolis - ir... kas dabar yra neįtikėtina ar tik fantazijose ir vizijose, gali tapti realybe... tame tarpe ir aš (kaip fizinis kūnas) jau nebe aš, o ... ?

 

 

 

Parašė Alvydas    21 kovo, 2015 m.