Savo fantastinę, nuotykinę ir romantinę, o, ką gali žinoti,  gal ir realią istoriją pradėsiu cituodamas įžymaus britų politiko Vinstono Čerčilio žodžius pasakytus dar 1953 metais: „Visos ateities imperijos bus proto imperijos.“ 

​

Manau, kad  nėra naivesnio arba kvailesnio įsitikinimo už tą, kad dabartinė žmonija jau gali pažinti ar suprasti visas gamtos paslaptis. Būtent apie tai ši istorija.

​

Įžymių mokslininkų komanda išranda laiko mašinos prototipą ir nutaria išbandyti kelionę laiku. Surenka savanorių grupę, kuri sutinka rizikuoti ir keliauti. Su jais keliauja ir keli mokslininkai. Pagrindinė sąlyga – į kelionę neimti jokių dabartinių ginklų, nes tai bus kelionė į gilią praeitį.

​

Persikelti į praeitį tarsi pavyksta, tačiau ten prasideda įvairūs nuotykiai. Keliautojai patenka į tuos laikus, kai žmonių bendruomenė buvo susiskaldžiusi ir kovojo tarpusavyje. Negana to, juos dar puldinėja kryžiuočiai. O laiko mašina juos perkelia į vieną ir kitą žmonių grupę, kurios kaunasi tarpusavyje. Viena keliautojų grupė nusileidžia į vienos kovojančios tarpusavyje grupės žmonių tarpą, o kita į kitos žmonių grupės tarpą.

​

Atsitinka taip, kad viena keliautojų grupė išgelbsti vienos kovojančių tarpusavyje žmonių grupės merginą, bet tada ir keliautojai laike turi bėgti nuo puolančiųjų. Kita žmonių grupė keliautojus laike  palaiko šnipais ir uždaro į kalėjimą. Vėliau jie tampa vergais ir privalo klausyti tos žmonių grupės vado įsakymų, nes kitaip jų laukia mirtis. Vienu žodžiu – prasideda įvairūs nuotykiai, kurių detaliau čia neaprašinėsiu.

​

Įdomiausia, kad kai juos pačius užpuola kryžiuočiai, tarpusavyje kovojantys žmonės tarsi susivienija ir kartu kovoja prieš kryžiuočius. Iš kalėjimo išleidžia vieną vergą, mokslininką, kuris prižadėjo jiems pagaminti ugnį, kuri nebijo vandens.

​

Viskas tarsi gerai, bet kiekvienas keliautojas laike turi medalioną, kuris praneš, kada reikės grįžti į savus laikus, nes kitaip jie ten pasiliks amžinai. Bėda tik ta, kad reikia visiems būti kartu – vienoje vietoje, o jie gi išskirti. Tačiau bekovojant su kryžiuočiais jiems visgi pavyksta susirinkti į vieną grupę.

​

Bet...  tas mokslininkas, kuris išgelbėjo merginą nuo mirtis, atsisako sugrįžti, kad ir kaip jį beįkalbinėtų kiti grupės nariai. O pasiimti merginos į dabartinį gi negalima, nes nėra atliekamo medaliono. Taip jiems karštai bediskutuojant, kryžiuočių kalavijas prašvilpia pro pat jo veidą ir tam mokslininkui nukerta ausį. Kryžiuotį draugai nukauna ir visgi iškeliauja namo be jo, nes medalionai jau rodo, kad liko vos kelios sekundės iki to, kol laiko vartai bus užverti.

​

Šita fantastinė istorija įgauna ir romantinį atspalvį, kai po kiek tai laiko dabartiniai archeologai aptinka riterio, su viena ausimi,  kapą, o šalia jo guli moteris. Archeologams tai mįslė, nes riterio kape neturėtų būti moters. Besiaiškindami jie kreipiasi į mokslininkus ir taip, visų nuostabai,  buvo atskleista  romantiškoji  tos kelionės laiku pusė ir tai, kaip gyveno praeityje pasilikęs mokslininkas.

​

Štai tokia ta laiko spiralė, vieniems tik dabartis, o kitam net praeitis geriau, kad tik šalia būtų jo širdies MEILĖ.