Epas „Mahabharata“ suvokiamas kaip indų šventasis raštas. Jį skaitant kilo mintis, kad tai ko gero pati tikriausia Borėjos (Hiperborėjos) „Tora“ ir „Biblija“, kurioje kaip ir chronologine tvarka išdėstomi visi jos genčių vystymosi etapai, kurie galimai tęsiasi iki šių dienų. Spėju, kad vertimas iš sanskrito kalbos nebuvo labai tikslus, tačiau buvo labai artimas originalui. Manau, kad šis šventasis raštas bus naudingas ir lengviau suprantamas tik tada, kai mes nors truputį susipažinsime su Hiperborėjos istorija.

 

Graikų mitologijoje Hiperborėja („už Borėjo“) – žemė toli šiaurėje. Pavadinimas kilo nuo šiaurės vėjo dievo Borėjo, apibūdinama, kaip ideali žemė, kurioje 24 valandas per parą šviečia saulė. Graikai manė, kad šiaurės vėjas Borėjas gyveno Trakijoje. Patys hiperboriečiai liko neaiškia tauta, kuri gyveno kažkur toli šiaurėje, kaip buvo manyta šiaurinėje Europos ir Azijos dalyje. Pasak istorijos tėvu laikomo Herodoto hiperborėjai patys ar per tarpininkus gabeno iš tolimos šiaurės aukas į Delo salą Leto dukros – Artemidės garbei. 

 

Tačiau čia aš nesiruošiu nagrinėti graikų mitologijos ar jos istorijos, o ketinu pasiaiškinti ką apie tai rašo „Mahabharata“. Taip pat nesiruošiu nagrinėti ir mitologijos, nors ir remiuosi legendomis ar mitais. Žymusis prancūzų tapytojas Polis Gogenas (Paul Gauguin) yra pasakęs - „Didžiausias iššūkis gyvenime yra įveikti savo paties (nusistatytas) ribas ir eiti taip toli, kaip niekada nebūtum nė svajojęs.“

 

Taigi... manau jau aišku, kad legendomis, mitais domimasi įvairiai. Vieni juos vertina dėl nepakartojamo pasakojimo grožio, poetiškumo, kiti – dėl senumo, istorinių faktų gausos. Tačiau jose galima rasti ir informacijos apie žmonijos istoriją, žmogaus psichikos vystymąsi. Legendos labai naudingos literatūros užuomazgų ieškotojams. Senosiose legendose atsispindi buvusieji žmogaus pergyvenimai, moraliniai principai, religinės dogmos.

 

Tačiau labai sudėtinga susivokti religinių dogmų vertimuose iš sanskrito, tad pažymėsiu tik tai, kad net Indijos politinis aktyvistas Balas Tilakas (1856-1920) ir persų mokslininkas al-Beruni (973-1048) pastebėjo, kad šiauriniai Indijos regionai galėjo turėti kontaktų su pro-arijais, kitaip - hiperborėjos gyventojais.

 

Kitaip sakant Hiperborėja – tai šalis - žemynas, kurio nėra mūsų žemėlapiuose, nes tai mūsų visų dvasinė pasąmonės šalis, apie kurią ir kalba sanskritu.

 

Todėl jei mes patikėsime legendomis ir mitais, suprasime, kad labai sunku įsivaizduoti erdvės-laiko kontiniumų susijungimus, kurie vyko gilioje senovėje. Mūsų laikų  mokslininkai dar tik pradeda šnekėti apie nefizinį pasaulį, kuriame negalioja mums įprasti fizikos dėsniai. O tai reiškė, kad senovėje žmonės gyveno ne trimatėje erdvėje, o keturmatėje – savų įsivaizdavimų ir veiksmų erdvėje. Galima tuo tikėti, galima ir netikėti, tačiau toks gyvenimas reiškė tik chaosą ir kaip atsvara tam chaosui buvo sugalvota mums gerai žinoma ir suprantama realybė. Iš tos senovės žmonių gyvenimo ar gebėjimo mums liko tik sapnai. Tik jie mums nevisai aiškūs, nes ten nėra mums žinomų fizikos dėsnių.

 

Tačiau grįžkime prie istorijos. Ir taip, toji šalis, o gal net imperija, susiformavo visoje europinėje Eurazijos dalyje. Nuo vakarinių krantų iki Uralo kalnų. Beje, didžioji gyventojų dalis gyveno rytinėje jos dalyje, dabartinės Rusijos teritorijoje. Imperijos sostinė – puikus miestas Borėja, egzistavo dabartinės Totorijos teritorijoje. Hiperboriečių gyvenimo lygis pradžioje buvo gana aukštas. Atlantų palikuonys išsaugojo kai kurias aukšto išsivystymo technologijas, kurias sukūrė jų įžymūs protėviai. Hiperboriečiai nieko nenusileido šiuolaikiniams žmonėms pagal technologinį lygį. O dažniausia netgi lenkė juos.

 

Miestuose pastatai ir įrenginiai statėsi iš dirbtinos aukšto patvarumo medžiagos. Dažniausia Hiperborėjos energetinis galingumas rėmėsi hidro resursų panaudojimu. Be to, aktyviai perdirbdavo saulės energiją. „Grubios“ energijos hiperboriečiai nenaudojo. Aš turiu uomenyje – naftos, anglies ir dujų perdirbimą. "Protingos mašinos” buvo konstruojamos pagal mechanines, kristalines ir energetines matricas, likusias nuo senovės protėvių Atlantų ir kitų rasių. Vidmanos (skraidymo aparatai) pagal savo technines galimybes, žymiai lenkė šiuolaikinius lėktuvus ir sraigtasparnius. Variklių paslaptys rėmėsi kristalų sąveika, energetinių laukų darbu, kai kurių mūsų mokslas iki šiol neatskleidė. Hiperboriečiai nesukūrė TV. Bet radijo bangas jie išnaudojo labai aktyviai. Visoje imperijoje stovėjo radijo transliacijos bokštai, skirti antžeminiam ryšiui. Individualiais radijo imtuvais buvo aprūpinti beveik visi imperijos gyventojai.

 

Tačiau ir dabartinio laiko-erdvės spiralės vijoje taip pat vyksta didysis dvasinių idėjų kūrimas. Todėl, kad dvasinis ir fizinis pasaulis labai svarbus žmogaus suvokimo tobulėjimui.

 

Kiekviena šalis, kiekviena teritorija Žemėje, savotiškai unikali, nuostabi ir puiki, verta meilės ir dėmesio. Nėra nereikšmingų valstybių ir teritorijų Žemėje. Ir jei mes gyvename mažoje šalyje, nereiškia, kad praeityje neįsikūnijome didelėje šalyje... Ir jei mes gyvename nedideliame savo žemės lopinėlyje, kuris tolimas nuo komunikacijų, nuo didelių miestų, tai nereiškia, kad mūsų praeityje nėra didelės, milžiniškos tėvynės. Visi mes esame centre pačių svarbiausių įvykių, kurie nusprendžia tolimesnį mūsų Galaktikos ir visos Visatos kelią.

 

Mieli skaitytojai, gal jūsų mintys dabar ir nekonkrečios? Gal ne visai lengva susivokti, kad sapnai kažkada buvo mūsų visų realaus gyvenimo dalis. „Mahabharatoje“ – indų šventąjame rašte tai minima tik tarp eilučių – tai yra netiesiogiai, o gal tai tik vertimų klaidos arba mano fantazijų išdava. Tad spręskite patys ar aš teisus....

 

 

 

Parašė Alvydas    22 birželio, 2015 m.