Sunku rašyti apie nesuvokiamai nesuvokiamą. Taip mūsų mokslas neseniai apibūdino Visatą! Todėl aš pasiremsiu tik gerai žinomais faktais. Žinoma tai bus ne Visata tiesiogine prasme – panagrinėsiu tik nedidelę jos dalelę - mūsų suprantimą kaip ateivius. Tiksliau - ar teisingai tai suvokiame?

 

Manau, kad nuo pat seniausių žmonijos egzistavimo laikų mūsų Žemės gyventojai visą laiką bandė suprasti, kas gi yra toji Visata? Būtų labai įdomu palyginti, kaip Visatą apibūdintų žmogus gyvenęs prieš šimtus tūkstančių metų, ir kaip keitėsi žmonių suvokimas nuo senovės laikų iki dabarties.

 

Tačiau pagrindinis žmonijos klausimas visada buvo ir yra – ar yra gyvybė Visatoje ir ar mus lanko protingos būtybės iš kosmoso? Visi šitie klausimai labai aktualūs tapo XX-o a. antroje pusėje. Šiuo laikotarpiu ypač padaugėjo pranešimų apie ateivių pagrobtus žmones, matytus neatpažintus skraidančius objektus ar aptiktas ateivių kosminių laivų bazes. Ir tokie „kosmodromai“ įrengti sunkiai prieinamose vietose Lotynų Amerikoje, Afrikoje, Antarktidoje ir kitose vietose, kur gyvena labai mažai žmonių.

 

Nereikia net ypatingos įžvalgos, kad suvoktume, jog Rusijoje tokių vietų yra gana nemažai. Ypač išsiskiria didžiulė ir mažai apgyvendinta teritorija nuo Uralo iki Ramiojo vandenyno pakrantės.

 

Sibire ir Tolimuosiuose Rytuose gyvenančios tautos turi daug pasakojimų ir legendų apie susitikimus su paslaptingomis būtybėmis, kurios neva nužengė nuo dangaus. Daug pasakojimų apie ugninius kamuolius, kurie pradingdavo taigos ežeruose ar pelkių brūzgynuose.

 

Viena iš įdomesnių istorijų yra apie tai, kaip 1968-tų metų rudenį Tiumenės srities KGB valdybai buvo pranešta, kad Kaluško pelkių rajone, srities šiaurės-rytinėje dalyje, nusileido kažkoks kosminis aparatas. Valdybos saugumo nariams tai buvo didelis galvos skausmas, nes pagal jų turimą informaciją nei rusų, nei amerikiečių kosminiai laivai, esantys orbitoje, tuo metu neplanavo grįžti į Žemę.

 

Iš pradžių gautą informaciją palaikė dezinformacija, tačiau vis dėlto buvo nutarta ją patikrinti. Galėjo būti, kad išsilaipino koks nors priešų desantas. Link nusileidimo vietos karininkus palydėjo vietinės valdžios atstovai ir vietiniai gyventojai.

 

Karininkai neaptiko jokių kosminio laivo pėdsakų, tačiau užfiksavo keletą keistų faktų. Skurdus beržynėlis augantis aplink pelkę, buvo apdegęs pelkės centro link. Vietovės radiacinis fonas buvo 1,5 karto didesnis ir vis augo artėjant į pelkės vidurį. Ir pagrindinis įkaltis buvo – rastas patefono plokštelės dydžio diskas. Jis buvo karštas ir skleidė švilpiantį garsą. Vėliau disko vietiniai gyventojai nebematė, nes jį pasiėmė karininkai. O vietiniams gyventojams buvo paskelbta, kad čia nukrito meteoritas.

 

Visa tai mes suprantame kaip kažkokį ateivių apsilankymą Žemėje, o toliau – jau nebesuvokiama paslaptis. Galbūt mums dabar net nereikėtų bandyti suprasti to, ko dar nesuprantame.

 

Bet, žmogus toks jau nuostabus „sutvėrimas“, kuriam neįsakysi – mes ir toliau tyrinėsime, tobulėsime, mąstysime ir bandysime suprasti viską, ko dar nežinome, visą nežinią, kuri tūno po vienu gražiu ir neilgu žodžiu – Visata.

 

 

 

Parašė: Alvydas Aukštuolis  14 sausio, 2016

 

Straipsnis publikuotas: anomalija.lt