Žvelgdamas į istorinius faktus, atėjusius iš amžių glūdumos supranti, kad kažko naujo neišrasi, nes istoriją iš didžiosios raidės gerai žino beveik visi. Aš tik palyginu, pabrėžiu faktus, kurie mus pasiekė iš praeities ir tada peršasi keistos , gal net mistiškos išvados.

Juk daugelio tokių faktų visiškai nepaaiškinsi dabartinio žmogaus logika, ypač žinant koks tada buvo kultūros išsivystymo lygis visame pasaulyje, todėl žinia, kad žmogaus DNR spiralė aprašyta kinų knygoje „Permainų kanonas“ antrame tūkstantmetyje prieš mūsų erą, man sukelia mintį, kad tai kažkokia klaida. Tačiau tokių faktų randu ir daugiau. Atrodo, kad mūsų logikai nesuvokiamos žinios buvo paruoštos kitais laikais ir kitokiomis sąlygomis, arba liaudiškai tariant – praeityje buvo dabartis, o dabartis dar praeityje.

Net nežinau kaip vertinti šumerų mokslą, kuris teigė, kad erdvė dalijama į 360˚, pats laikas į 60 minučių ir sekundžių. Žinant, kad taip teigta dar IV tūkstantmetyje prieš mūsų erą arba tai, kad indų mitologijoje minimas faktas, kad Žemės amžius 4,32 milijardo metų. Kai mūsų mokslas teigia apie 4,5 milijardo metų. Toks menkas skirtumas iš amžių glūdumos leidžia man daryti mistines išvadas, kad, gal būt, verta susimąstyti ir visai kitaip vertinti praeitį, mitus, legendas ir panašiai, nes visai neaišku kas paskatino anglų vienuolį ir filosofą Rodžerį Bekoną teigti, kad mokslas išras teleskopą, lėktuvą, automobilį, telefoną ir tai pareikšta XIII amžiuje. Dabartiniai Bekono kūrybos tyrinėtojai teigia, kad jam buvo žinoma apie galaktikas, ląstelės sandarą ir net apie kažkokią energiją, kuri daug galingesnė už atominę.... jei tai tik vieno žmogaus aiškiaregystė, arba sugebėjimas „matyti“ ateitį. Kodėl tik vieno žmogaus ir dar tokiomis sąlygomis kai niekas nesupranta tos kalbos, arba nelaiko rimta. Jei Rodžeris Bekonas daug kam nežinomas, tai Žiulį Verną ir knygą „Į Mėnulį“ ir „Aplink Mėnulį“ manau daug kas skaitė ir prisimena, kad aprašyta kaip trys drąsuoliai iš Floridos apskrido Mėnulį ir nusileido ramiajame vandenyne. Keista, bet lygiai po šimto metų, su visomis aprašytomis detalėmis pakartojo „Apollo 8“kosmonautai.

Todėl mano išvada labai paprasta – apie istoriją mes žinom tik iš fasadinės, gražiosios pusės ir visai nesugebame jos analizuoti. Sunku tai pavadinti tik sutapimais ar net pamišimais, jei jie įvyksta tam žmogui mirus, ar net praėjus tūkstantmečiams. Tačiau.... tačiau visai neaišku kam prireikė tokių žinių, kurias mokslas dar tik žada atrasti?

Antra mistinė išvada, kad tokie proto žaidimai labai pavojingi žmogui, nes reikia taip pakeisti savo mąstymą, kad istorijos neaiškumai ir jos paslaptys nebekeltų minties, kad praeityje jau buvo žinoma tai, ko net dabar dar negalime suvokti.

Mes esame informacinės visuomenės vaikai, gyvename dviejuose pasauliuose – realiame ir virtualiame. Mūsų sudvejinta pasąmonė prikimšta įvairių naujų mitų. Televizijos ir masinių informavimo priemonių idėjos ir vaizdiniai, tai tarsi įvairios „matricos“, ar „subtilieji pasauliai“ - ateiviai ir kitkas, neleidžia teisingai vertinti savęs. Mes skubame jau nematydami savęs, o apie praeities analizę net kalbėti nebereikia. Užtenka fasadinio istorijos žinojimo, tačiau kaip atsakyti į mano išvadas. Jos realios, o tikslaus atsakymo neradau nei praeities glūdumoje, nei dabartyje. 

 

 

11 gruodžio 2014       Alvydas