Žmogus dažnai tiki visokiais burtais, magija, pranašystėm ir pan., tačiau šie dalykai nėra moksliškai pagrįsti. O štai prakeiksmas – konkretaus žmogaus ar net visos giminės – moksliškai pagrįstas reiškinys.

 

Manau visi gerai žinome priežodį „Žmogus – savo laimės kalvis“. Ši mintis vilioja savo paslaptingumu, kaip ir visa, kas gerai nepažinta, nesuprasta. Tad pradedu nuo to, kas mokslininkų jau išnagrinėta arba bent jau tuo tikima. Aš kalbu apie žmogaus arba net visos šeimos prakeiksmą.

 

Moksliniais terminais apie tai galima rašyti labai ilgai ir nuobodžiai, bet aš pabandysiu paanalizuoti tik tai, kas man pačiam pasirodė įdomu. O įdomu pasirodė tai, kad prakeiksmas lydi ne tik istorinius žmones, kaip dvylika Prancūzijos karalių, kurie miršta tam tikrų aplinkybių dėka, bet ir mums gerai žinomas asmenybes kaip JAV prezidentą Kenedį, ar rusų rašytoją Lermontovą.

 

Anot mokslininkų, žmogaus ir visos giminės prakeiksmas mus lydi, todėl, kad kažkur senovėje buvo pasakyti lemtingi žodžiai ar padarytas lemtingas veiksmas. Tam, kad viską geriau suprastume, pateiksiu paprastą pavyzdį. Tarkime, kad kokia nors jūsų tolima prosenelė buvo labai nepatenkinta savo gyvenimu, keikė vyrą bei save, kam susidėjo su tokiu išsigimėliu ir taip numirė – nesusitaikiusi, neatgailavusi.

 

Per tokį jos gyvenimą susiformuos labai žiauri nuostata – programa ir ji perduos jos palikuoniams tokį turinį: neapykanta šalia esantiems vyrams, nepasitenkinimas gyvenimu. Po jos gyvenusi karta tą programą dar labiau sustiprins, nes tos šeimos, giminės nesėkmės bus suprastos kaip nepelnytas prakeiksmas. Taip viena karta tarsi prakeikia kitą, ši – sekančią.

 

Tada ir sakoma, jog tos giminės prakeiksmas turi labai seną paveldą. Štai gana paprasta mokslininkų kalba, kuri visiems aiški, tačiau…. tačiau aš pereinu į mistinę pusę, kurios dar net mokslininkai negali paaiškinti. Kad ir kaip bebūtų keista aš kalbu ne apie kokį nors mistinį veikėją, o apie visiems gerai žinomą rusų rašytoją ir poetą M. Lermontovą. Aš neaprašinėsiu kas pirmas pastebėjo keistus, mistinius sutapimus, tačiau kai prisimeni vienos poeto gerbėjos žodžius: visas poeto gyvenimas yra išniekintas ir net paminklas, norisi tikėti, kad tame dalis tiesos tikrai yra, nes poetą augino senelė, jo mirtis buvo niekinga, o paminklas neatitiko poeto išvaizdos.

 

O, kadangi, tie sutapimai kažkokiu tai būdu susiję su poeto jubiliejais, manau tai ne kažkoks konkretus prakeiksmas, o visos tautos prakeiksmas už talentingo poeto niekinimą. Poetas gimsta 1814 metais, ir štai po šimto metų -1914 – prasideda pirmasis pasaulinis karas. O dar po šimto metų nuo poeto mirties (1841) – 1941 metais – prasideda antras pasaulinis karas.

 

Galima tuo tikėti arba ne, tačiau ir kiti jo jubiliejai susiję su įvairiais kataklizmais. Kaip pavyzdį galima paimti, kad ir 150 metų jubiliejų nuo poeto mirties – 1991 – griūna didžioji Tarybų Sąjunga. O šių metų spalio mėnesį bus 200 metų jubiliejus ir…. kai jau įvyko tiek daug įvairių politinių įvykių vargu ar kas išdrįs teikti, kad viskas baigsis labai laimingai.

 

Na, o jei taip tikrai bus – šita visa M. Lermontovo gyvenimo ir jubiliejų sutapimų virtinė bus neverta jokios mistinės prasmės ar mokslininkų aiškinimų. Aš tik žinau, kad spalio mėnuo jau prasideda ir jei neįvyks nieko svarbaus ar netikėto, tai visas šitas mano rašinys liks tik , kaip mano subjektyvi nuomonė. Taigi palaukime….

 

 

 

 

10 spalio  2014            Alvydas