Parašyti šį savo rašinį mane suintrigavo vienas rašinys  žurnale ‚,Mįslės ir faktai“. Dabar jau nebe atmenu, kada man kilo klausimas – ar žmogus vienas Visatoje? O,  žmoniją, atrodo, ši mintis  kankino jau nuo gilios senovės. Juk kur žmogus be keliautų, visada šalia savęs matydavo paslaptingąjį „antrininką“ – savo paties šešėlį.

 

Moksliniu požiūriu, šešėlis – tai ta sritis už daikto, kur nepatenka nuo šviesos šaltinio sklindanti šviesa. Esant apšvietimui, šešėlius turi praktiškai visi daiktai ar būtybės. Tačiau kalbant apie žmogaus šešėlį, mokslas dar labai nusileidžia mistikai, nes mūsų šešėlis nėra toks jau paprastas, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio… Šešėlio neįmanoma pajausti, prie jo prisiliesti. Tačiau netgi jei užgęsta šviesa, mes žinome: šešėlis kažkur šalia. Tad kas iš tiesų yra tas šešėlis?

 

Mūsų tolimi protėviai į šešėlį žiūrėjo su pagarba ir tam tikra baime, teisingai manydami, kad nuo nežinomojo „antrininko“ priklauso labai daug. Pavyzdžiui, manipuliacija su savo ar svetimu šešėliu gali padaryti didelę žalą. Netgi šiandien, kai kuriose Afrikos gentyse bandymas užlipti ant kito žmogaus šešėlio prilyginamas užpuolimui ir griežtai baudžiamas.

Senovės graikai tikėjo, kad po mirties žmogus išsiskiria su savo šešėliu, kuris keliauja į mirusiųjų šešėlių karalystę. Viduramžiais krikščionys visaip stengėsi, kad šešėlis nekristų ant raganos, budelio ar bet kurio kito piktadario, o Rytų šalyse buvo griežtai uždrausta vaizduoti daiktus, galinčius mesti šešėlį. O faraonų laikais buvo paskirtas net žmogus, kuris žiūrėdavo, kad „dievo išrinktasis“ neužliptų ant savo „sielos“.

 

O gal  pamenate įvairias  mįsles, ir patarles: „Eina per ugnį – nedega, eina per vandenį – neskęsta, eina per šiaudus – nečeža“. Nuo šešėlio nepabėgsi. Žmogus savo šešėlio neperžengs“ ir taip toliau.

Kad tai kvepia mistika galima sužinoti ir iš ezoterinių teiginių, kurie teigia, kad tai galima nesunkiai patikrinti: jeigu smailiu daiktu įkalti toje vietoje, kur krenta žmogaus šešėlis, kurio jis nemato, tada tai, kas daroma su jo „antrininku“- šešėliu, jaus ir „originalas“. Jis jaus skausmą ar diskomfortą tose vietose, į kurias buvo „sužeistas“ jo šešėlis!

O jei patikėsim britų mokslininkais, šešėlis, tik tarnauja tik žmogui papildomu orientyru erdvėje, kuris leidžia objektyviai įvertinti joje savo paties padėtį ir laiku išvengti pavojų.

 

Galima daug ir įtikinamai rašyti apie tai, kaip šešėlis gali pakenkti žmogui, bet galima    rimtai žiūrėti į ezoterinius teiginius, kad šešėlis gali būti ir galingas energetinis šaltinis savo šeimininkui. Tiems, kas nori pasikrauti nauja energija ir pajausti jėgų antplūdį, ezoterikai siūlo atlikti tokį pratimą: atsistoti taip, kad žmogaus šešėlis būtų didesnis už jo ūgį, po to visą savo dėmesį sukoncentruoti būtent į šešėlį. Teigiama, kad jau po kelių minučių pavargęs žmogus galės „kalnus nuversti“! Tiesa tai ar ne – visai nesunkiai galite pasitikrinti patys.

 

Galima sakyti ir taip: Šešėlis – tai priminimas apie tai, kad Žemėje nesame vieni. Kartais  šešėliai  sutapatinami su vaiduokliais, kartais su Dievu, kuris yra visur esantis, prie kiekvieno žmogaus ir objekto. O aš užbaigiu moksliškai: nebijokime savo “antrininko” – šešėlio, leiskime šviesai dirbti su mumis…

 

 

 

 

8 Rugsėjo 2013          Alvydas