Ankstesniuose savo straipsniuose daugiau rašydavau apie „materialius“ dalykus – kosminius karus, ateivius, reptiloidus, bet dabar norėčiau kiek atsiplėšti nuo tokios materijos ir parašyti apie tai, ko kaip ir negalima paliesti, užuosti ar pamatyti- apie kitokią , bet vis tiek mano manymu, materiją- Sielą ar Dvasią, čia jau kaip kas vadina.

 

Fantastikos gerbėjai manau gerai žino apie tokius akmeninius statinius su apvalia kiauryme viename bloke. Aš kalbu apie statinius, vadinamus dolmenais. Žodis „dolmenas“ yra kilęs iš senovės graikų kalbos (“dol” – stalas, “men” – akmuo). Jų randama įvairiose pasaulio šalyse. Dolmenai senesni nei Egipto piramidės, jiems daugiau nei dešimt tūkstančių metų. Jų yra visokių tipų, neaprašinėsiu čia jų visų. Net ir dabar nėra vieningos, tikslios nuomonės dėl jų paskirties. Man priimtinesnė hipotezė, kad dolmenai buvo visgi savotiška laidojimo kamera. Kamera, kurioje buvo laidojama ne tik kūnas, bet ir Siela ar Dvasia.

 

Iš rašytinių šaltinių žinome, kad prie Kaukazo dolmenų žmonės ateidavo ieškodami paguodos, norėdami gauti patarimų, užduodavo įvairius klausimus, į kuriuos tarsi atsakydavo dvasia, esanti to dolmeno viduje. Ir dabartiniai orakulų “namai” vaizduojami su skyle ir atsakymus galima gauti pro ją.

Mane tai baugina, nes primena šmėklas, vaiduoklius, kurie užvaldo žmogaus protą. Tačiau tai, matyt, visai kitokia materija, kitokia patirtis, nes ir V. Megre savo knygoje „Anastasija“ mini apie tai. Tarsi Anastasijos promotulė “išėjo” gyva į dolmeną tam, kad turėtų galimybę ateities kartoms perduoti žinias, kaip motinos turėtų maitinti naujagimius. Man tai nauja ir kažkiek bauginanti hipotezė. Todėl truputi nukrypstu į filosofiją.

 

Manau, kad tie, kurie atvira širdimi, atmetę visas dogmas ir išankstinius nusistatymus, siekia absoliutaus žinojimo, turėtų, nurimus jausmams, įsiklausyti į tylą ir vienu iš savo pojūčių pajusti akmens ar medžio tylų šnabždesį ar ramybę skleidžiančią energiją. O akmenys – tai ir raktas, ir langas į išmintį.

Jei taip yra iš tikrųjų ir aš nežinau, nesuvokiu ką tolimi protėviai žinojo ir suvokė, tada ir mano filosofija dera prie minties, kad reikia ne bijoti, bet suprasti ir tą, kitokią materiją ir jos formas.

 

Parašyti apie kitokią materiją mane paskatino tokia mintis – kad ir kur žmogus begyventų, jam vis vien reikia šviežio oro gurkšnio. Kad ko gero visus žemės kataklizmus sukelia ne koks nors Dievas, o pats žmogus. Todėl jei tikėsim tuo, ką girdim miške, medžių ošime ar tylioje akmens kalboje – tikriausiai suprasime, kad Siela iš dolmeno yra mums labai svarbi savo žiniomis. Problema tik, ko gero tame, kad mes dar nesugebame suvokti tos – kitokios materijos, ar jos formų ir to, kaip ta, kitokia materija, gali ar turi padėti žmogui praturtinti mūsų žinias ar suvokimą.

 

 

 

6 Rugpjūčio 2013         Alvydas