Aš gal ir nesugebu rašyti taip gražiai ir patraukliai, kaip rašo prancūzų fantastų rinktinė knygoje „Ateiviai iš niekur“, esu tik fantastas mėgėjas, tačiau irgi pabandysiu kai ką parašyti, gal būt panašaus į pasaką ar net mitą.

Knygoje įdomiai aprašoma žmogaus kelionė į ateivių pasaulį. Ten viskas gražu ir neįprasta, tačiau man užkliuvo viena detalė. Ten žmogus pamato labai daug ateivių, kurie mažai panašūs į žmogų. O kai Žemės žiniasklaidoje skaitai apie ateivių apsilankymus, grobimus Žemėje – visada atkreipi dėmesį, kad ateiviai nepaprastai panašūs savo išvaizda į žmones, nepaisant pasikeitusių akių formos, ar odos spalvos. Visada supranti, kad tai mūsų suvokimui įprastas ateivis. Kiek teko girdėti, žmonėms dar nė karto neteko susitikti su nežemiškomis žirafomis ir nė karto jų nepagrobė kokios nors drambliškos būtybės iš kokios nors žvaigždės ar kažko  panašaus.  Tačiau jei mes sukurti pagal „dievų“ atvaizdą – manau, kad laiko praeityje mes, žmonės, ir buvome, mums dabar žinomais ateiviais! Bet kažkodėl į dabartinę ateitį – o gal į savo praeitį, mes sugrįžome tik žmogaus pavidalo būtybėmis.

 

Ko gero, tai būtų lyg ir tas pats, kaip mes – žmonės, keliautume pasižiūrėti kokių nors „neandertaliečių“. Ir tikriausiai jie manytų, jog esame „dievai iš dangaus”. Argi jiems neatrodytame nuostabiai protingi ir sukūrę stulbinančią technologiją, bet ne mažiau į juos panašūs išvaizda ir žmogišku elgesiu?

Nežinau ar kelionės laiku įmanomos, tačiau kai dabar mes jau pripažįstame kvantinę fiziką ir jos mechaniką, galiu teigti, kad tokios kelionės įmanomos. Mokslinėje fantastikoje tai išspręsta gana paprastai ir gal net banaliai: į žmones panašios būtybės prieš tūkstančius metų kolonizavo Galaktiką ir dabar mes visi esame tolimi jų giminaičiai. Man ši baladė labai patraukli. Tačiau tai jau visai kita istorija.

 

Net nežinau kaip sureaguoti į dar labai senai pasakytus kardinolo Nicolaus Cusanus (1401 – 1464) žodžius: „Mes nesame įgalioti neigti, kad kitose žvaigždėse egzistuoja būtybės, kurios yra visiškai kitokios nei mes“.

Šie žodžiai tarsi ir patvirtina mano mintį, kad be mums žinomų ateivių yra ir tokių, kurie į mus nepanašūs nei išvaizda, nei elgesiu. Negaliu suvokti kodėl mūsų suvokimui įkalta, kad ateivis išvaizda ir elgesiu turi priminti žmogų? Tikiu, kad daugumai kils klausimas, o kam reikia kapstytis 10 ar 100 tūkstančių metų senumo Visatos sąmokslo istorijoje ir ieškoti ten kažkokios prasmės, tuo tarpu kai čia ir dabar po nosimi yra prisikaupę tonos problemų. Tačiau man atrodo, jog nežinant to kur mes esame, iš kur atėjime ir kur einame, nematant, nesuvokiant realaus pasaulio vaizdo, neįmanoma niekur toli nueiti. Tamsoje vaikščioti, žinoma, galima, akys juk pripranta, tačiau tuomet bet koks šviesėjimas atrodo lyg mirtinas pavojus.

 

Sunku patikėti, kad tikrieji ateiviai nežinojo, kad yra ir į juos nepanašių ateivių. Kad ir mano paminėti reptiloidai. Žinoma, į visus klausimus gali atsakyti tik  tikri, besąlygiški kontaktai su ateiviais, o kol jų nėra, man belieka fantazuoti, kad mes savo dabartyje esame savotiškame laiko burbule, kurio sienos mus atskiria nuo tikrosios ateities. Tikiu, kad dabar, kai Žemę pasiekia naujos vibracijos, nauji Visatos dažniai, pasikeis ir mūsų mąstymas, tikrovės suvokimas. Tikiu, kad atgautomis žiniomis būsime pasirengę išsivaduoti iš savotiškos laiko spiralės – ir kaip reikia teisingai, sugebėsime suvokti savo tikrąją žmogiškumo esmę!

 

 

 

7 Rugpjūčio 2013            Alvydas