Tikiuosi, kad ne man vienam gerokai įgriso, vis pasikartojantys, straipsniai apie mistinę pasaulio pabaigą, kurią sukels planeta Nibiru. Kaip tik tokie straipsniai  ir paskatino mane čia panagrinėti  šią temą daug plačiau.

 

Pagrindą tokiems straipsniams davė dar Šumerų laikų legenda. Aš neketinu čia jūsų įtikinėti, kad  ja  reikia  būtinai tikėti. Tai kiekvieno skaitytojo asmeninis pasirinkimas. Tačiau..., tačiau, pažvelkime į tai plačiau.

 

Prieš 6000 metų Persų įlankos pakrantėje egzistavo Šumerų civilizacija, palikusi po savęs daugybę dantiraščiu išrašytų molinių lentelių. Šių lentelių dėka mus pasiekė mitai, istorinės kronikos, įstatymų raštai, ūkiniai dokumentai, asmeniniai laiškai. Ištisas jų bibliotekas archeologai rado Ninevijos, Asirijos sostinės griuvėsiuose ir kitame dideliame Mesopotamijos mieste – Nipūre. Tačiau nežiūrint į tokį milžinišką informacijos kiekį, Šumerų civilizacijos istorijoje tebėra daugybė mįslių. Ir viena iš jų susijusi su molinių lentelių tekstais…, nes nevisas jas pavyko iššifruoti.

 

Bet iš iššifruotų mus ir pasiekė jų legenda, kuri teigia, kad maždaug prieš 4 mlrd. metų į Saulės sistemą įsibrovė nekviestas svečias - planeta Nibiru. Tikėtina Žemės dydžio, o gal net didesnis, klajojantis kūnas. Saulės gravitacija pagriebė nekviestą svečią ir jis perėjo į nestabilią orbitą. O kadangi svečias jau sukosi pagal laikrodžio rodyklę, tas paveikė kitų planetų gravitacinius laukus. Taip, kad dėl Nibiru gravitacinio lauko poveikio, artimiausiose jam planetose prasidėjo kataklizmai. Labiausiai nukentėjo Tiamat. Tai yra mūsų Žemė su Mėnuliu.  Prasidėjo galingi tektoniniai procesai, kurie galiausiai suardė planetą į dvi dalis. Viena iš jų kartu su Tiamat palydovu Mėnuliu, buvo išsviesta į kitą orbitą ir tęsė savo gyvavimą kaip Žemė. Kita dalis žuvusios planetos suiro į gabalus ir suformavo asteroidų žiedą, esantį tarp Marso ir Jupiterio orbitų.

 

Šita istorija, iš pirmo žvilgsnio, atrodo panaši į gražią legenda! Tačiau kai 1766 metais vokiečių astronomas, fizikas ir matematikas Johanas Ticijus, o kitas vokiečių astronomas, Johanas Bodė pagrindė taip vadinamą „Ticijaus-Bodės taisyklę“. Ji nustatė dėsningumą, kokiu atstumu nuo Saulės turi būti nutolusios planetos. Pagal šitą dėsningumą tarp Marso ir Jupiterio turėjo egzistuoti dar viena planeta, tačiau jos ten nebuvo. Ten yra tik asteroidų žiedas. Todėl žinant Šumerų mokslines žinias, labai sunku patikėti, kad ši istorija yra tik legenda.

 

Kadangi žmonių pasaulis tada dar nežinojo apie  molines šumerų lenteles, pasakojančias apie katastrofą, ištikusią Tiamat planetą.  Užtat Europoje buvo gerai žinomas senovės graikų mitas apie Fajetoną ( planetą tarp Marso ir Jupiterio) – kitaip - Saulės sūnų. Kartą Fajetonas, be tėvo leidimo paėmė jo auksines vežėčias, pakinkytas pora ugnimi alsuojančių žirgų, ir leidosi šuoliuoti dangumi, tačiau nesugebėjo suvaldyti žirgų, nesugebėjo išlaikyti juos tėvo kelyje, sudegino, visa, kas gyva Žemėje ir pats žuvo. Šis įvykis sukėlė Žemėje katastrofą…

 

Šios dvi legendos ar mitai, man ir neleidžia tikėti, kad Šumerai parašė tik gražią istoriją vėliau  pavirtusią legenda. Be abejo prie šito tikėjimo prisideda ir rusų mokslininkas Zacharijus Sitčinas (1920-2010 m.). Jis buvo biblinių tekstų ir Artimųjų Rytų kultūrų specialistas, senovinio dantiraščio žinovas, ne vienos knygos apie paleoastronomiją autorius.

 

Savo knygose, parašytose 1976 metais, jis teigia, jog senovės Šumerijos kultūrą sukūrė Nefilimai, kurie buvo anunakių, atvykusių iš Nibiru palikuonys. Rašytojo nuomone, asteroidų žiedas buvo dalis planetos, kurią šumerai vadino Tiamat. Tyrimai, kuriuos jis atliko, sutampa su tam tikrais Biblijos tekstais, o pati Biblija (Penkiaknygė) yra šumerų legendų apie to regiono istoriją, perpasakojimas, pritaikytas žydams. Nesenai Sitčinas iškėlė savo datą, kada Nibiru priartės prie Žemės. Tai turėtų būti 2085 metai.

 

Todėl norint patikrinti duomenų apie Nibiru planetą patikimumą, reikia kreiptis į astronomus – labiausiai nusimanančius apie dangaus kūnus žmones.

 

Amerikiečių fizikas ir matematikas Džeimsas Makena, dirbantis NASA, teigia, kad jau seniai yra žinoma apie kažkokio didžiulio kosminio kūno egzistavimą, kuris su visa „palyda“ artėja prie mūsų Saulės sistemos.

 

Pirmuoju artėjančios Nibiru planetos atstovu galima laikyti Heilo-Bopo kometą, kuri netoli Žemės praskriejo 1995-ais metais. Mokslininkas mano, kad būtent šis faktas tapo viena iš priežasčių, dėl kurių Vatikano vadovybė nusprendė JAV Arizonos valstijoje statyti observatoriją. Mokslininkai paskaičiavo, kad Heilo-Bopo kometa netoli Žemės praskrieja kas 4200 metų. Tai reiškia, kad prieš tai ji lankėsi maždaug tuo metu, kai dabartinio Indostano pusiasalio teritorijoje mįslingai žlugo Harapų (Indų) civilizacija kartu su Mohendžo Daro ir Harapo miestais.

 

Matome,  kad tiek pats kosmosas, tiek Žemės susitikimų su kitais kosminiais kūnais istorija iki šiol lieka labai didžiule neįminta mįsle. Ir norint ją įminti telieka sulaukti prognozuojamų 2085 metų įvykių, kurių aš jau žinoma nesulauksiu, nors ir labai norėčiau, kad tada būtų patvirtinta mano versija.