Bangos, keičiančios pasaulį

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Mums gal ir sunku įsivaizduoti milžiniškus vandens kalnus grėsmingai griūvančius į krantą ir viską nušluojančius nuo žemės paviršiaus. Tačiau tas, kas matė Japonijos cunamį po žemės drebėjimo, manau lengvai supras ir suvoks tą siaubą ir kataklizmo mąstą.

 

Tačiau čia aš nenagrinėsiu buvo ar ne pasaulinis tvanas, kurį mini viso pasaulio legendos ir įvairūs mitai. Aš juk nežinau, iš kur atūš, prieš šimtmečius išpranašautoji, tvano banga. Mane domina visai kas kita.

Net po Japonijos žemės drebėjimų ir cunamio bangos mokslininkai nustatė, kad kai kurios salos ir net žemynai pasislinko kelis metrus. Tačiau aš tikras, kad pati Žemė nepajėgtų sukelti tokio mistinio tvano bangos, kad net žemynai pasislinktų ne kelis metrus, o kelis šimtus ar net tūkstančius kilometrų ir kad jų reiktų ieškoti visai kitoje vietoje. Todėl manau, kad tokiam kataklizmui galėtų pasitarnauti tik nekviestas svečias – meteoritas ar kometa. Tikiuosi niekam nereikia priminti, kaip baigėsi dinozaurų viešpatavimo era. Tikėtina, kad tokios pasekmės kaltininku tapo kaip tik milžiniškas cunamis. Žinoma, to niekas negali pagrįsti jokiais argumentais. Man juokingai atrodo mūsų gyrimasis, kad tipo esame atskleidę visas gamtos paslaptis ir kad taip nugalėta gamta triumfuoja, parodydama mums, kad jai nieko nereiškia įspūdingi modernaus mokslo pasiekimai. Todėl, mano suvokimu, galimas net toks klaikus scenarijus. Į Žemę, maždaug prieš 9 – 10 tūkstančių metų, tėškėsi nekviestas svečias – kometa.

 

Kometos branduolys, sujudinęs neapsakomo dydžio vandens ir žemių apimtis, visiškai išgaravo. Žemę supurtė ypatingos galios žemės drebėjimai. Su dumblu bei žemėmis į aukštybes išlėkė milijardai tonų garais virtusio vandens. Susidūrimo vietoje; tvoskė ugninis pamatinių įkaitusių uolienų fontanas,- išsviestos iki stratosferos jos į Žemę sugrįžo jau kaip pražūtingas meteoritų lietus. Tūkstantmečius snaudę ugnikalniai prabudo ir giliausiomis skystos lavos jūromis užliejo milijonus kvadratinių kilometrų plotus. Visoje planetoje liepsnų uraganai rijo miškus. Saulę mažne metams užstojo pelenai, suodžiai ir dulkės, kurios buvo išmestos į atmosferą. Planetoje įsivyravo nulinė temperatūra.

 

Smūgio banga, kurios galia prilygo milijono vandenilinių bombų sprogimui, persmelkė Žemės gelmes iki pat branduolio. Milžiniški Žemės plutos sklypai, atsiknoję kilnojosi tartum stumdomi nematomo titano. Ištisi žemynai slankiojo didžiuliais atstumais.

 

Deja, atleiskit, aš rašau ne romaną, kaip žmones ir visą jų civilizaciją pražudė purvino kosminio ledo luitas, o tik apie pasekmes, kad po tokių šiurpių katastrofų visada seka kataklizmo pasekmės – cunamio bangos, kurios ir pakeičia pasaulį.

Todėl, kad nereikėtų manyti, kad tai tik graži pasaka vaikams, aš pasiremsiu trumpais istorijos faktais.

1755 m. Visų Šventųjų dieną Lisaboną užgriuvo 15 metrų aukščio vandens siena. Ji iškilo netoli Gibraltaro, staiga pakilus ir smuktelėjus jūros dugnan. Galingos jūrų imperijos sostinė liovėsi egzistuoti. Drauge su ja į nebūtį pasitraukė 60 000 Lisabonos gyventojų.

 

O absoliutų aukščio rekordą pasiekė banga ne taip senai nušniokštusi per Aliaską. 1958 metais liepos 9-tąją kalnų grandinės apjuostoje Litujos įlankoje kilo 525 metrų aukščio cunamio banga, kurią sukėlė per žemės drebėjimą įlankon nukritę uolų luitai.

 

O štai Žemės drebėjimas 2004 metais gruodžio 26 dieną buvo toks stiprus, kad mūsų planeta dar ilgai virpės it varpas“ ,- rašė amerikietis geofizikas Kenas Hedinatas.

 

Taigi, nors ir galvojame, kad esame nugalėję gamtą, bet gamtos sukeltos bangos, kurios pakeičia net visą pasaulį, mums sako, kad dar niekas nenugalėta, kad dar viskas mūsų laukia ateityje.

 

 

28 spalio 2013                Alvydas