Žmogaus protu nesuvokiami reiškiniai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Tai, kad pasaulyje egzistuoja daugybė neatskleistų paslapčių ir protu dar nesuvokiamų reiškinių, manau visi gerai žinome. To net negalėtume įvardyti, kaip kažkokio labai jau ypatingo fakto ir tokių nepaaiškinamų reiškinių yra net ir Lietuvoje.

 

Savo pasakojimą galiu pradėti, kad ir nuo Kernavės. Esu tikras, kad tas, kuris domisi Lietuvos praeitimi, puikiai žino apie Kernavės piliakalnių ypatingą aurą, kuri užburia savo paslaptingumu ir ramybe. Tačiau, maždaug prieš dešimtmetį, kernaviškiai, atrodo, susidūrė su vienu ir mokslui nepaaiškinamu reiškiniu. Archeologas Aleksiejus Luchtanas įsitikinęs, kad atkasė tikros raganos kapą. Visų pirma jis pastebėjo, kad ten palaidota nebejauna moteris nukirsta galva, kuri net nukreipta į apačią, o rankos irgi nukirstos, bet padėtos lygiagrečiai su kojomis. Ko gero, taip padaryta, kad ragana neišsikastų iš kapo ir negąsdintų aplinkinių gyventojų. Tačiau, net ir taip palaidota, atrodo, jinai neprarado galios kontroliuoti gamtos. Atkasus kapą, kernaviškiai, ir žinoma archeologas, patyrė, kaip manoma, nakties ir mirties deivės siautėjimą – kilo nepaaiškinama audra, gyvuliai tapo labai neramūs, o šunys lojo be perstojo. Tyrinėjimus teko nutraukti. O dabar, ant išniekinto raganos kapo, auga erškėtrožės krūmas, tarsi saugodamas kapo ramybę.

 

Nesuvokiamas reiškinys yra ir tai, kad po žeme nesuyra nei kūnai, nei augalai. Neįmanoma suvokti, kodėl jiems negalioja cheminiai procesai. Todėl man belieka tik konstatuoti faktą, kad vykdant kunigo A. Juškos perlaidojimą, žmonės – archeologai nustėro, pamatę ant kapo žaliuojančias gėles, o viduje – gerai išsilaikiusią kunigo stulą. Stebina ir tai, kad greta palaidotas brolis, buvo visai suiręs.

 

Dar vieną nepaaiškinamą reiškinį slepia Šventosios Dvasios cerkvė Vilniuje – kur guli, 14 amžiuje nukankintų, trijų kankinių kūnai. Jie buvo žiauriai nukankinti ir pakarti ąžuolų giraitėje. Dar daugiau stebina tai, kad Lenino kūnas balzamuotas ne karta, o kankinių lavonai, per tokį laiko tarpą išsilaikę vos ne geriau už Lenino kūną. Galima stebuklu laikyti ir tai, kad kai Leninas buvo pradėtas balzamuoti, mokslininkai nustatė, kad jo smegenys apaugusios kalkėmis. Tikiuosi niekam nereikia priminti, kad sukalkėjusiomis smegenimis daug neparašysi, o Leninas rašė beveik iki pat savo mirties.

 

Kita, nemažesnė paslaptis, yra taip pat didis žmogus – Leonardas Da Vinčis. Istorikai ir mokslininkai jį žino ne tik kaip tapytoją, bet ir kaip garsų mokslininką, tyrinėtoją, ar  išradėją. Jis daug kuo lenkė savo laiką: darė atradimus anatomijoje, projektavo sudėtingus technikos įrenginius, apie kuriuos jo epochos žmonės nė nesvajojo – kūrė tankų ir povandeninių laivų, skraidymo aparatų ir parašiutų konstrukcijas. Deja, dienoraščius, kuriuose L. Da Vinčis aprašė savo projektus, mokslininkai sugebėjo perskaityti tik praėjus 500 metų po jo mirties. Priežastis buvo visai paprasta: užrašai buvo užšifruoti, norint juos perskaityti dienoraštį reikėjo priglausti prie veidrodžio. Taigi, paslaptis tarsi aiški, tačiau kodėl vienas žmogus žino tai kas kitam tik paistalai arba beprotybė.

 

Tad, ko gero, ir iki mūsų laikų neyrančių kūnų ar raganos kapo prakeiksmas išaiškės tik po kokių 500 metų, kai žmogus pradės suvokti visas gamtos ir žemės jėgas.

 

 

21 spalio 2013             Alvydas

 

Straipsnis publikuotas: anomalija.lt