Miledi - reali ar pramanyta moteris?
Manau, kad visi, jei ir neskaitę, tai bent jau yra girdėję apie A.Diuma romaną „Trys muškietininkai“. Tačiau ko gero tik nedaugelis žino, kad Ato, Porto, Aramio vardus rašytojas pasiskolino iš Kurtilio de Sandro memuarų.
Pagal kai kuriuos duomenis, šie muškietininkai draugavo kur kas artimiau, nei aprašyta romane, kadangi buvo pusbroliai ir kartu augo, tačiau skirtingai nei Diuma herojai, didele narsa nepasižymėjo.
Bet kitų šaltinių teigimu, šie muškietininkai – jokie giminaičiai. Atas buvo turtingo dvarininko, prasimušusio į ponus iš paprastų žmonių ir dvarininko titulą nusipirkusio už pinigus, sūnus. Tikrasis „grafas de la Feras“ buvo pagarsėjęs mušeika ir žuvo vienoje dvikovoje. Portas buvo armijos valdininko sūnus, o tikrasis jo vardas buvo Isakas de Portas. Aramis buvo muškietininkų kuopos kvartermeisterio Anri de Aramico palikuonis. Įdomiausia tai, kad Diuma niekuo netikėjo ir manė, kad visi šie vardai yra išgalvoti.
Kitas, ne mažiau žinomas „Trijų muškietininkų“ personažas - grafienė de la Fler, ji taipogi ledi Vinter, arba Miledi. Tikrasis jos prototipas buvo grafienė Žana de Lamot. Toji Žana buvo karalienės Antuanetės freilina ir gerai žinojo, kad karalienė užsisakė pas juvelyrus labai brangų vėrinį su briliantais. Žana nutarė šį vėrinį pavogti, nes žinojo, kad karalienė pati negalės susimokėti už jį, nes bijo susilaukti savo vyro - karaliaus rūstybės. Žana veikė avantiūristiškai, bet gana tiksliai. Ji slaptai parodė kardinolui de Roanui padirbtą karalienės laišką, su neva karalienės parašu, kuriame karalienė prašo jo - „nupirkit šį mažą moterišką kaprizą man“. Kardinolas buvo labai patenkintas tokiu prašymu, nes iki tol jam nesisekdavo padidinti savo įtakos karaliaus rūmuose. Tačiau jis kažkodėl suabejojo grafienės žodžiais ir pareikalavo asmeninio susitikimo su Marija Antuanete. Žana veikė toliau – tamsiame kambaryje pasirodė karalienė – nusamdyta ir perrengta prostitutė. Ji meistriškai suvaidino karalienės žodžius – apie „mažą kaprizą“. Kardinolas sutiko, nes tikėjo, kad po šio pirkinio, jo įtaka karaliaus rūmuose labai sustiprės. Jis pažadėjo visą sumą išmokėti dalimis, o vėrinį į karalienės rankas turės perduoti pati Žana. Apgavystė išaiškėjo, kai juvelyrai atidavę vėrinį, negavo pirmojo įnašo už jį.
Po daug triukšmo sukėlusio teismo proceso grafienė de Lamot buvo viešai išperta – nubausta labiausiai žeminančia bausme ir ant jos peties buvo išdegintas gėdos ženklas – karališkoji lelija. Ji visam laikui buvo įkišta į Salpetrjerio kalėjimą, iš kurio po dešimties metų, per ryšius ir kyšius, pabėgo. Grafienė persikėlė į Angliją ir suvaidino savo mirtį, tačiau... tačiau tuo viskas nesibaigė.
Devyniolikto amžiaus trečiajame dešimtmetyje Kryme apsireiškė grafienė Gaše - Žana. Gaše vardą ji buvo pasiskolinusi iš savo buvusio vyro. Senutė, nežiūrint į savo amžių, figūrą ir kilmę, rengėsi gana kukliai. Ji pasiskelbė emigrante, pabėgusia nuo prancūzų revoliucijos. Šį kartą Žana beveik nieko nemelavo, jos tikrai ieškojo, tik ne dėl aristokratiškos kilmės, o dėl brangenybių vagystės. Ir Rusijos caras, išklausęs jos pasakojimą, kad ir nebūtą, pasigailėjo moters – suteikė jai Rusijos pilietybę ir galimybę gyventi Kryme.
Žana, jausdama artėjančią gyvenimo pabaigą paprašė tarnaitės palaidoti ją su tais pačiais rūbais, kuriuos vilki, net nenuprausus jos kūno. O pati skubiai tvarkė savo popierius – daug degino ar kitaip naikino. Jos tarnaitė tarsi prisimena, kad Žana, kaip ir kliedėjo apie kažkokius briliantus. Tačiau niekas nieko tiksliai nežinojo. O kai grafienė mirė, aišku jos noras - nenuvilkti ir nenuprausti, buvo neįvykdytas. Tada ir buvo pastebėtas gėdos ženklas – karališkoji lelija. O kai apie grafienės mirtį sužinojo Peterburge, atvažiavo net kurjeris ieškoti mėlynos dėžutės, nes pasklido gandai, kad ten ji laikė pavogtas brangenybes. Dėžutė buvo surasta, bet buvo tuščia. Taip brangenybės liko nesurastos iki šiol.
O senose Arteko kapinėse buvo galima rasti užrašą su garsios avantiūristės vardu. Ir dar buvo kalbama, kad kartais pasirodanti Baltoji grafienės šmėkla tarsi patvirtina gandus, kad taip nerimstanti Žanos de Lamot siela saugo, kažkur užkastas, brangenybes.
7 Rugsėjo 2013 Alvydas
